Virtualią realybę piešia garsai

Tobulėjant daugialypės terpės technologijoms, mūsų akims ir ausims prie kompiuterio nuobodžiauti nebetenka: jas pasiekia gausybė informacijos. Tačiau lytėjimo pojūtis daugiausia plėtojamas žaidimų pramonėje: nauji valdikliai jau geba perteikti vibracijas, objekto svorį ir leidžia orientuotis tamsiame kambaryje.

Praėjusį mėnesį Kalifornijoje Tokijo universiteto prof. Takayuki Iwamoto su kolegomis pademonstravo paprastą įrenginį, kuriame keletas daviklių skleidžia negirdimas ultragarso bangas.

Garso bangos spaudžia objektą, į kurį jos atsitrenkia. Prietaisas veikia taip, kad atskiro daviklio skleidžiamos bangos susiduria viename taške, kurį žmogus suvokia kaip kietą objektą.

Susijungdamos viename taške, ultragarso bangos ore suformuoja virtualų objektą, kurio formą galima pajusti be jokių pagalbinių įrenginių.

Speciali kamera nuolat nustatinėja vartotojo rankų padėtį, o pagal šią informaciją sistema keičia bangų koncentracijos taško koordinates. Rezultatas – pojūtis, kad lieti virtualaus objekto kraštą ar paviršių.

Prof.  Iwamoto įsivaizduoja, ateityje technologija veiks kartu su trimačių objektų modeliavimo programomis ir vaizdo žaidimais. Jo teigimu, komanda jau sulaukė „kelių pasiūlymų iš pramonės kompanijų“.

Škotijos Glazgo universiteto haptikos (technologija, leidžianti su kompiuteriais bendrauti per lytėjimą) specialistas Stephenas Brewsteris teigia, kad sistema yra pirmoji tokia pasaulyje.

„[Objektus] gali pajusti abiem rankomis, o ne tik viename kontakto taške. Be to, daug žmonių gali naudoti technologiją vienu metu, – sako jis. – Geriausia tai, kad nėra jokių pagalbinių įrenginių, kuriuos reiktų laikyti ar dėvėti“.

Šiuo metu mokslininkai tobulina valdiklius, kad jie gebėtų tikroviškai perteikti objektų formų ir medžiagų lietimo pojūčius.

Tiesa, čia egzistuoja tam tikros ribos: virtualių objektų „kietumas“ priklauso nuo to, kiek energijos turės ultragarso bangos. O jų negalima stiprinti iki begalybės, nes nukentėtų kitas – klausos – pojūtis.