Vedybų Viduramžiais ypatumai

Bėga šimtmečiai, o aukštuomenės gyvenimo kronikos vis dar labai paklausios. Kalbant apie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 100-metį, įdomu prisiminti ir kitus, kur kas senesnius valstybės istorijos epizodus. Juoba, kad istorikams praeitį padeda rekonstruoti įvairi informacija: ne tik amžininkų pasakojimai apie mūšius, bet ir to meto kasdienybės ar švenčių, ritualų aprašymai. Štai kodėl karališkų vestuvių kronika suteikia peno mokslininkams, o visuomenei leidžia palyginti papročių ar tradicijų evoliuciją.

Legendinių Lietuvai vestuvių herojais tapo Lietuvos didysis kunigaikštis, 51-erių metų Lenkijos karalius Žygimantas Senasis ir 24 metų Milano, Bario ir Rosano kunigaikštytė Bona Sforca. Santuoka truko 30 metų iki Žygimanto mirties 1548-aisiais. Karališkųjų Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų jubiliejinė, 500 metų sukaktis skatina pažvelgti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomus dokumentus kitomis akimis, paieškoti, kas XVI–XVII a. buvo manoma apie vedybas, kaip jos buvo pažymimos, kokie teisės – bažnytinės ir pasaulietinės – dokumentai reglamentavo dviejų žmonių sąjungą. Šia proga surengtoje parodoje eksponuojami sveikinimai vestuvių proga, teisinio pobūdžio dokumentai, turto dovanojimo raštai, žemėlapiai, grafikos kūriniai ir kita vaizdinė medžiaga.

Mundus sine sole, coniugium sine prole (pasaulis be saulės, santuoka be palikuonių) – tokius Aurelijaus Augustino (354–430) žodžius atspindi lotyniška patarlė coniugium sine prole, quasi dies sine sole (santuoka be vaikų – tarsi diena be saulės). Todėl iš keleto lotyniškų žodžių, kurie reiškia santuoką, pasirinkta labiausiai santuoką atitinkanti prasmė – in matrimonium ducere (vesti, t. y. vesti motinystėn). Viename parodos dokumentų Magnum theatrum vitae humanae aiškinama, jog moteris turinti tekėti, kad taptų motina, o žodis matrimonium siejamas su žodžiais matris munium – motinos pareiga, nes ne tėvui, o motinai tenkanti didesnė pareiga vaiką išnešioti, pagimdyti, išauklėti.

Plocko vyskupas Erazmas Vitelijus, 1517 m. atsakydamas į Žygimanto Senojo laišką, kuriame buvo klausiama patarimo dėl antrųjų vedybų, sveikino jį pagaliau apsisprendus vesti. Vyskupas rašė, kad nieko nesą šventesnio už santuokos ryšius – tą patvirtinantys ir Dievo, ir žmonių įstatymai, kad tai esantis vienintelis teisėtas būdas susilaukti palikuonių. Jei nebūtų duodama galimybė susilaukti vaikų, tai imtų trūkti žmonių. O be to, rašė Žygimantui vyskupas, geros žmonos patiems geriausiems vyrams suteikiančios didelę paguodą, tai tarsi ta pati dvasia apsigyvenanti dviejuose kūnuose, mat abu dalijasi tuo pačiu džiaugsmu, tuo pačiu liūdesiu, o vienam kuriam pasitraukus, kitas vos galintis gyventi – ką turėjęs pajusti ir Žygimantas Senasis. Neturintis žmonos neturi ir namų, niekas tokiam neteikia džiaugsmo. Jeigu išmintingi vyrai nevestų, tai pasaulis neturėtų tiek iškilių karalių, tiek vertų princų ir šaunių karių, kad jų valdomos valstybės galėtų klestėti. Iš Žygimantui peršamų nuotakų vyskupas Erazmas Vitelijus siūlo rinktis karališko kraujo turinčią Bario kunigaikštytę Boną. Kitas svarbus dalykas, bylojantis Bonos naudai – kraitis. Vyskupas rašo, kad to nereikėtų gėdytis, nes kraitis esantis įstatymiškas vedybų priedas. Tinkamas ir nuotakos amžius – 18 metų. O dėl grožio (matyt Žygimantui tas rūpėjo) nesą ko jaudintis, nes Italijos, o ypač Neapolio merginos esančios gražios ir savo puošnumu kitas pralenkiančios; tik svarbu, kad nebūtų akivaizdžių sveikatos trūkumų, o tai nesunku ir būtina patikrinti. Visa kita papildysiantis tikėjimas, geranoriškumas ir abipusė sutuoktinių meilė, o Dievas viską surikiuosiąs ir palaiminsiąs.

Dievas laimino: karališkoji šeima susilaukė dviejų dukterų – Onos ir Kotrynos, bei sūnaus, sosto įpėdinio Žygimanto Augusto. Duktė Kotryna Jogailaitė tapo būsimo karaliaus – Zigmanto Vazos  motina. Kelias į motinystę neretai būdavo tragiškas: mirdavo kūdikiai, mirdavo ir juos pagimdžiusios motinos. Todėl būdavo tuokiamasi du, tris, keturis kartus, kai išsipildydavo duota priesaika: kol mirtis mus išskirs. Tą galima matyti ir iš parodoje eksponuojamų dokumentų. Vestuviniuose sveikinimuose tradiciškai minimas graikų ir romėnų vedybų dievas Himenėjas. Jo pakvietimą į šventę visada lydėjo pavydus karo dievo Marso ir mirties deivės Libitinos šešėlis. Rašydami sveikinimus, plunksną miklino universitetų, akademijų, kolegijų studentai, pritaikydami retorikos ir poetikos klasėse įgytas žinias. Vyraudavo dviejų susijungiančių giminių, jų herbų šlovinimo alegorinė tema.

Violeta Radvilienė

Mokslo festivalio metu, rugsėjo 13 d. ir 18 d. 11 val. kviečiame į ekskursijas po parodą, kurių metu Violeta Radvilienė papasakos, ką XVI–XVII a. žmonės manė apie vedybas, kaip jos buvo organizuojamos, kokie teisės dokumentai reglamentavo dviejų žmonių sąjungą (LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, Vilnius).