Tai, kad Dievas ar gamta sukūrė dvi lytis, pripažįstama pačia geriausia idėja pramogų industrijos istorijoje. Mus ėmė valdyti instinktai, kuriems sunku pasipriešinti, kadangi poravimosi procesas yra malonus. Tai vienintelis būdas susilaukti palikuonių ir perduoti kitoms kartoms genetinę informaciją. Taip buvo iki šiol, tačiau yra pagrindo spėti, jog XXI amžiuje situacija ims keistis iš esmės.
Medicina, deja, kol kas ne visagalė. Tą ypač skaudžiai pajuntame tada, kai susergame nepagydoma ar chroniška liga. Kai pasidaro visai blogai, griebiamasi ir už šiaudo. Einame pas žiniuonius, tikėdamiesi stebuklo. Ir stebuklas kartais įvyksta. Atrodo, jog neretai galingu ir bet kokią ligą pagydančiu vaistu tampa mūsų smegenys.
Mes gyvename nuodų pasaulyje. Sako, kad galima apsinuodyti ar susirgti, ilgai kas dieną geriant ramunėlių arbatą. Arba numirti, išgėrus per daug vandens, kas neseniai nutiko keliems maratono bėgikams. Kad nuo nuodo iki vaisto – vienas žingsnis, žinojo ir Renesanso laikų žiniuonis Paracelsas.
Ar būtų gerai, jeigu gyvenimas būtų panašus į pasaką? Viena vertus, tokiame pasaulyje raganos keptų vaikus, o nunuodytos gražuolės miegotų žiemos miegu. Vilkai griautų kiaulių suręstus namelius ir ėstų neįgalias seneles. Iš kitos pusės, teisingumas ir tretieji broliai visada nugalėtų, o nevidonai mirtų baisiose kančiose. Taigi, prieš atsakant į šį iš pažiūros paprastą klausimą, tektų gerai pasverti visus tokio pasakiško pasaulio pliusus ir minusus.
Švedų mokslininko Dž. Bergstriomo (J. Bergström, 1989) nuomone, mitai ir epai – tai ne tik įdomūs pasakojimai, bet ir žinių apie supantį pasaulį kaupimo ir perdavimo būdas, atskleidžiantis senovės žmonių žinias ir pažiūras.
Filosofas Rene Dekartas kartą tarė: „mąstau, vadinasi esu”. Turbūt ne kiekvienas žmogus gali tą pasakyti, jau nekalbant apie beždžionę. Už šį unikalų sugebėjimą turime dėkoti savo smegenims. Tiesa, žmogaus smegenys yra, vaizdžiai sakant, prabangos dalykas. Mat jos sunaudoja net iki 20% mūsų kūnui reikalingos energijos. Pažvelkime atidžiau į šį paslaptingą organą.
Pastaruoju metu kinuose padaugėjo filmų su moksliniais fantastiniais elementais. Plinta masinis klonavimas ir virusinės epidemijos. Kino režisieriai taip dažnai improvizuoja mokslo tema savo filmuose, kad vėl, kaip prieš kelerius metus, norisi tai įvertinti. Ar tai, ką mes matome, pagrįsta moksliškai, ar tai tik opiumas liaudžiai, kaip sakė didysis kombinatorius Ostapas Benderis?
Ar girdėjote apie chimeras? Graikų mitologijoje tai buvo baisus padaras liūto galva, ožkos liemeniu, iš kurio kyšojo ožkos galva, ir gyvate vietoj uodegos. Terminas taip išpopuliarėjo, kad chimeromis dažnai vadina visokiausias pasakų ir galbūt realaus pasaulio būtybes. Tai gali būti trigalviai slibinai, kentaurai, harpijos arba žmogaus ir gyvūnų hibridai, kuriuos sukūrė daktaras Moras savo liūdnai pagarsėjusioje saloje. Mokslininkai jau sukūrė instrumentus, su kuriais netrukus bus įmanoma tą padaryti.
„Sveiki, karingieji Žemės gyventojai.” Taip su mumis pasisveikintų ateiviai, įvertinę visą žmonijos istoriją, pradedant pirmąja žmogžudyste Rojaus sode. Ir jie būtų teisūs.
Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui pasaulis priminė didelę simfoniją. Pastaruoju metu jis, deja, labiau panašus į kakofoniją. Tačiau prieš kelis dešimtmečius britų mokslininkui Jamesui Lovelockui kilo mintis, kad Žemė yra gyvas, save reguliuojantis superorganizmas. Tarsi koks rašytojo fantasto Stanislavo Lemo sugalvotas protingas vandenynas. Vandenyną – planetą lenkų rašytojas praminė Soliariu, o mokslininkas pavadino žemę Gajos vardu. Ši hipotezė mokslininkams padėjo išvystyti visuminį požiūrį į mūsų planetą ir joje vykstančius procesus.