SVAJOJANT APIE IMPERIJAS

Kodėl tiek daug diktatorių svajoja apie imperijas, kaip jos gimsta ir ar demokratijai Lemta žlugti. Ko siekia kinai ir kas nutinka, kai buvusi imperija atsiduria civilizacijos užribyje. Kodėl kaltės jausmas svarbiau už gėdos jausmą, o teisiniai principai yra būtinas valstybių ir imperijų stuburas.

Pastaraisiais metais ne tik istorikai pastebėjo, kad daugybė diktatorių kaip susitarę ima geisti atkurti buvusias imperijas. Kol vieni dar svajoja ar planuoja, Rusijos federacija bando prikelti iš mirusių caro laikų Rusiją. Putinas su sėbrais siekia žūtbūt išlaikyti Ukrainą, o rusų ideologai svaičioja apie ypatingą Rusijos misiją. Tiesą sakant, pasaulio istorija iš esmės yra imperijų istorija. Tačiau mažai kas tikėjosi, kad net XXI-ame amžiuje šios idėjos tebeliks patrauklios. Nejaugi demokratijai ir demokratinėms valstybėms Lemta žlugti?
Kaip gimsta imperijos, kaip jos valdomos ir kodėl vienos gyvena ilgiau, o kitos trumpiau? Kaip istoriniai sentimentai ir tautinis išdidumas neleidžia numirti šiai idėjai? Ar imperijos atgims kokia nors kita forma ir ar tam turi įtakos globalizacija bei nacionalumas? Norint suprasti imperijų atgimimo logiką, visų pirma reikia suvokti istorinius procesus ir idėjų svarbą.

Kalbant apie imperijos sąvoką, yra tam tikra problema. Nes dažniausiai kalbama apie imperiją kaip savaime suprantamą dalyką. Tai toli gražu ne taip. Klasikinė samprata reiškia, jog imperija yra tam tikra teritorija, kurią valdo imperatorius. Romos respublikoje ji buvo siejama su kariniu vadovavimu, o vėliau tapo imperijos valdovo titulu. Teritorija ir jos gyventojai užkariaujami, siekiant įvairios naudos.
Romos miestui plečiantis, romėnams užvaldant naujas teritorijas, naujas tautas, atsirado ekonominių, teisinių kultūrinių problemų, kaip valdyti tokias imperijas. Suprantama, kad vien armijos, prievartos nepakanka teritorijai užvaldyti. Ypač ilgesnį laiką. Norint garantuoti tokio darinio stabilumą, reikia suformuoti vietos valdžios organus. Užtikrinti vienokias ar kitokias paslaugas susikūrusios imperijos gyventojams. Garantuoti jų saugumą, apsaugoti nuo bado ir pan.

Senosios imperijos: Babilono, Egipto ar Persų, gimusios gerokai prieš mūsų erą, buvo svarbus civilizacijos formavimosi veiksnys. Tiesa, dažniausiai kitos tautos buvo prijungiamos jėga. Tačiau imperijose buvo vystomos technologijos, kultūra, kurią perimdavo užkariautos tautos, išbandomi įvairūs visuomenės valdymo modeliai. Štai Egipto imperija pasižymėjo matematikos ir inžinerijos pasiekimais, tai liudija įspūdingos piramidės. Tomis idėjomis vėliau pasinaudojo graikai.
O nomadinės arba klajoklių imperijos (tokios kaip mongolų totorių) įprastai gyvuodavo, kol gyvas buvo imperatorius ar chanas. Tokių imperijų valdymas buvo primityvus ir brutalus. Stabilumą vėliau susiformavusioms imperijoms Europoje ar Azijoje užtikrino monoteistinėmis religijomis (krikščionybe, islamu) arba konfucianizmu pagrįsta ideologija. Svarbu tai, kad susikūrusios imperijos iš tiesų dažnai padėdavo suvaldyti tarpgentinį chaosą, nesibaigiančius karus, plėšimus. Užtikrindavo toje teritorijoje gyvenantiems taiką ir saugumą. Tą galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Kinijos imperiją.

Imperijos dažnai gimsta tautų konfliktų zonose. Norint išgyventi, atsispirti priešams arba užkariauti silpnesnius. Taip formavosi slavų imperija, engiama Mongolų totorių ordų, kinų imperija. Modernios imperijos, tokios kaip Britų, buvo pažangiomis technologijomis grįsta ekonominė ir karinė ekspansija. Komercija buvo šios imperijos statybos degalai, o karas – jos variklis. Tačiau svarbi varomoji jėga – idėja, kad britai yra geresni už kitus ir neša pasauliui civilizaciją, ilgainiui liovėsi veikti. Imperija pradėjo byrėti. Taigi, įvairiais amžiais imperijos turėjo įvairius pavidalus. Tačiau išliko tas pats principas: praplėsti suverenumą už savo nacionalinės valstybės ribos. Pajungti kitas valstybes, kitas tautas ir užtikrinti tos teritorijos valdymą. Klasikiniu atveju užgrobiama teritorija ir organizuojamas jos valdymas. Arba prie metropolijos prijungiamos nutolusios kolonijos. Prasidėjus globalizacijai, kai informacinės technologijos, telefonas ar telegrafas, o po to ir internetas leido akimirksniu susieti ryšiais tolimiausius pasaulio pakraščius, dalytis informacija, kai prekiauti tapo naudingiau negu kariauti, pakito ir imperijos egzistavimo forma bei tikslas.

XXI amžiuje įmanomas kitoks, globalus dominavimas, kurį irgi galima pavadinti imperija. Bet jis neturi griežtų ribų. Tai atviras projektas. Tokia netradicinė imperija, susidedanti iš valstybių, tarptautinių organizacijų, globalių korporacijų, kurios viena funkcijų palaikyti globalią tvarką, užtikrinti prekybos saugumą. Jos pavyzdžiu šiuo metu gali būti laikomos ir Jungtinės Valstijos. Jų atvira politinė ir ekonominė forma atmeta bet kokius senus ar naujus imperializmo projektus. Taigi, Jungtinės Valstijos ir vakarų pasaulis gali būti vadinami atvira, naujo tipo superimperija. Liberaliu projektu, kadangi nesigviešiama svetimų teritorijų, o ekonomikos plėtra nereguliuojama. Šiuo atveju tokios struktūros valdymas vėl truputį kitoks. Karinė jėga naudojama ne užkariauti, o palaikyti tvarką.
Deja, šitas liberalus ir globalus projektas, kaip paaiškėjo XXI amžiaus pradžioje, ne visiems patinka. Atsiradę Al Qaeda, Islamo valstybė ir kiti panašūs judėjimai patvirtino, kad jiems nepriimtinas Vakarų pasaulio dominavimas ir jo skleidžiamos vertybės. Negana to, pokyčiams buvo nepasiruošusi ir nemaža dalis Vakarų visuomenės. Ji neranda vietos tokio globalaus tipo imperijoje, kur vyrauja vartojimas ir pasaulinės korporacijos, vis labiau kontroliuojančios mūsų gyvenimą ir kuriančios savo taisykles. Be to, pastaruoju metu drąsiau galvas kelia apie klasikinių imperijų restauraciją svajojantys autokratai. Visa tai liudija, kad pasaulyje susikaupė daug įtampų ir skirtingų požiūrių į tai, koks turėtų būti žmonijos vystymosi ateities scenarijus.

XX amžių galima vadinti klasikinių imperijų byrėjimo amžiumi. Po I-ojo pasaulinio karo išnyko Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Otomanų imperijos ir kaizerinė Vokietija – senosios dinastinės imperijos, gyvavusios ne vieną šimtmetį. Per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintas Trečiasis reichas ir jo vizija, taip pat Japonijos ir Italijos imperiniai projektai. Kartu savo užjūrio kolonijas prarado ir Europos kolonijinės imperijos. Formaliai imperijų amžius baigėsi 1991 m., subyrėjus Sovietų Sąjungai. Kai imperija subyra, o jos vietoje neatsiranda nieko gero, ant tų griuvėsių kartais bandoma atstatyti tai, kas buvo. Ar bent išsaugoti buvusios galybės viziją. Atrodo, taip šiuo metu elgiasi Rusijos federacijos vadovai. Jų pavyzdžiu gal norėtų sekti ne tokia agresyvi Kinija. Kas juos skatina elgtis taip savižudiškai?

Kai kurios tautos ar valstybės, o ypač buvusios imperijos, supranta, kad atsidūrė civilizacijos užribyje. Tai užgauna jų savimeilę. Šis principas galioja ir Rusijos federacijai, kuriai nepavyko rasti vietos moderniame pasaulyje. Galima sakyti, kad tą lėmė nesuderintas civilizacinių programų paketas. Įprastai kiekviename mūsų slypi keli tokie paketai. Juose užkoduota tautos istorija, jos tapatybė. Labai taikliai tai įvardijo vienas Pakistano politikas: puštūnas esu 6000 metų, musulmonas – 1300 metų ir tik 25-erius metus – pakistanietis. Todėl buvusios imperijos, ypač patyrusios pralaimėjimą, siekia modernizuoti savo visuomenes, kad atkurtų įtaką pasaulyje.
Pavyzdys, kuriuo įprastai sekama – Pax Americana. Jos ideologinis pagrindas yra tokių kultūrinių institucijų ir vertybių propagavimas kaip asmens teisės, demokratija, multikultūralizmas ir t.t. Štai XX-to a. pradžioje Turkiją į pažangos kelią sugrąžino jos vadovo Mustafa Kemalio Atatiurko atliktos reformos. Dėl to teko modernizuoti armiją, keisti net raštą. Rusijos federacija nesugebėjo, o gal ir nenorėjo to padaryti. Jos politinis elitas karštligiškai ieško naujos „Trečiosios Romos“ formulės. Rusijos imperijos laikais ji buvo „stačiatikybė, patvaldystė, liaudiškumas“, Sovietinės imperijos laikais – „komunistinė ideologija, partinis vadovavimas, sovietinė liaudis“. Todėl anais laikais imperijos karys galėjo mirti arba „už carą“ arba „už Staliną“, o dabar nei kariai, nei jų vadai nežino už ką jie turi mirti.
XIX a. garsus rusų rašytojas Dostojevskis parašė romaną „Paauglys“, kuriame parodė, kaip sunku paaugliui patekti į suaugusių pasaulį. Rusija yra toks nuolatinis kultūrinis paauglys. Nesugebantis pritapti moderniame demokratiškame pasaulyje.

Kitos save laikančios nuskriausta buvusios imperijos – Kinijos socialinės inžinerijos projekto autoriai irgi kopijavo socialines bei politines institucijas, tapusias Vakarų galios pagrindu. Tiesa, nacionalistas Sun Jat Senas kopijavo Jungtines Valstijas, o komunistas Mao Dzedongas – Sovietų Sąjungą. Sun tikslas: suvienyti tautą, įdiegti demokratiją ir sukurti gerovę. Mao pasirinko kovos ideologiją: kovą su vakarų imperializmu ir su Kinijoje viešpatavusiu feodalizmu. Komunistai naikino klanų struktūrą. Tam, kad formuotųsi pasitikėjimas ne tik tarp savų, giminių, klano narių, bet ir tarp visų valstybės žmonių. Siekis – vėl tapti civilizacijos centru greta gyvenančioms tautoms, Vidurio valstybe. Kadangi dabar pasaulio civilizacijos centras yra Jungtinės Valstijos ir Vakarų pasaulis apskritai, kinai nori susigrąžinti šį vaidmenį. Kitaip sakant, anuliuoti didžiųjų geografinių atradimų pasekmes ir vėl tapti Vidurio valstybe. Sun Jat Seno ir jo bendraminčių veiklos rezultatas – Taivanas.

Valstybės, o ypač buvusios imperijos kartais labai primena žmones. Jos taip pat itin skaudžiai reaguoja į istorinius pažeminimus. Prisiminkime Vokietijos istoriją. Pasirašius Veiimaro sutartį, Vokietijai po I-ojo pasaulinio karo teko išmokėti milžiniškas reparacijas nugalėtojams. Kilusi infliacija padėjo į valdžią ateiti Hitleriui, sumaniai skatinusiam revanšo jausmus vokiečių visuomenėje. Imperija bandė smūgiuoti atgal. Šis principas tebegalioja ir šiais laikais.
Vakarų civilizacija kartais gana naiviai vertina likusį pasaulį pagal savo standartus, etikos, moralės principus. Šis naivumas brangiai kainuoja, kai bandoma įdiegti demokratiją Afganistane, nubausti Iraną, suvaldyti Kinijos ambicijas. Pastarojoje šalyje visuomenė per tūkstančius metų ideologiškai ir kultūriškai suformatuota taip, kad nesupranta ir nevertina žodžio laisvės, asmens teisių ar vakarietiškos rinkimų sistemos.

Vakarų civilizacinis projektas pasirodė esąs dominuojantis. Kas tai padėjo pasiekti? Teisė, krikščionybė, savikontrolės ir sąžinės ugdymas? Jis laimėjo ne tik dėl technologijų, ekonominių arba religinių pranašumų. Šiuo atveju labai svarbu, kaip organizuojamas, normuojamas ir administruojamas politinis gyvenimas. Jį gal nesunku pakeisti karo arba revoliucijos būdu, bet gerokai sunkiau įtvirtinti ir išlaikyti.
Todėl šiame procese teisė labai svarbi. Visos revoliucijos visų pirma prasideda teisėje. Dėl specifinės teisingumo sampratos. Kaip mes tą teisingumą bandome normuoti. Vakarų pasaulį šia prasme transformavo krikščionybė.
Visų pirma, XVI-tame amžiuje dėl spausdinimo technologijos išaugęs raštingumas esmingai pakeitė europiečių mąstymą. Raštingumą skatino Protestantizmo reikalavimas kiekvienam žmogui sukurti savo ryšį su dievu. Tam reikėjo perskaityti Bibliją. Tuo tarpu kitose pasaulio dalyse beraščių buvo absoliuti dauguma – beveik 90%. Raštingumas leido standartizuoti teisės principus ir kitus kultūros pasiekimus. Vienas iš europietiško individualizmo pagrindų – nuodėmės arba kaltės jausmas kaip savęs įvertinimo mechanizmas. Kitos kultūros įprastai pagrįstos gėdos jausmu. Tai išorinio vertinimo sistema. Gėdos galima išvengti, tiesiog pakeitus elgesį, apsimetus. O kaltės jausmas – vidinė sistema, kurios lengvai neapgausite. Ji skatina autorefleksiją. Tokios visuomenės yra darnesnės. Todėl Vakarų teisėje, skiriant bausmę nusikaltusiam, atsižvelgiama į jo poelgio motyvus, intencijas. Taip gimsta civilizacija, atsakomybė ir teisinis mąstymas.

Norint harmoningos visuomenės ir valstybės veiklos, būtina sukurti veiksmingas valdymo formas. Laikams keičiantis, XXI amžiuje irgi teks sukurti šiuolaikinės visuomenės poreikius atitinkančią tarptautinę teisę. Deja, akivaizdu, jog iš tų teisės normų diktatoriai dabar tiesiog tyčiojasi. Karas Ukrainoje patvirtino, kad tokios tarptautinės organizacijos kaip Jungtinės tautos, ESBO ir kitos yra bejėgės prieš agresorių. Jos neturi autoriteto ir yra vadovaujamos biurokratų.
Teisinės normos savaime neegzistuoja. Jos orientuojasi į tam tikras kultūrines tradicijas, moralines normas, kurios susietos su kultūra. Bet dar egzistuoja jėgos arba galios principas. Būtinas autoritetas, kuris pritaikys tas normas ir užtikrins jų veikimą. Atrodo, kad praleidęs 12 metų be Jungtinių Valstijų „stiprios rankos“ politikos, pasaulis dabar raško šios nepasiteisinusios politikos vaisius. Todėl ir klasikinė imperijos sąvoka staiga vėl tapo populiari. Taip tarsi grįžtame į praeitį, į XIX amžių. Kuomet vyko nacionalinių supervalstybių konfliktai. Juose dalyvavo britų, austro-vengrų imperijos, nauja gimusi Vokietija ir Rusijos imperija, taip pat nauja jėga – JAV. Šis konfliktas išvirto į Pirmąjį, o vėliau – II pasaulinį karą.
Negana to, ir II-jame pasauliniame kare nebuvo išspręstos esminės problemos. Todėl dabar vėl kartojame tą ciklą. Nors Sovietų Sąjunga karą pradėjo kartu su Vokietija, po pergalės Stalinas nebuvo nubaustas kaip Hitlerio bendrininkas. Todėl rusai nepasimokė ir nemodernizavo savo politinės bei teisinės sistemos. Senieji teisiniai principai, kaip matome, paskatino naują karą Ukrainoje XXI-ame amžiuje.

XX a. pradžioje socialinės teisės principai paskatino klasikinės teisės naikinimą. Teisinės normos tapo priklausomos nuo socialinių ir politinių procesų. Ypač tai išryškėjo Sovietų Sąjungoje ir nacių Vokietijoje. Pavyzdžiui, nuo proletariato valios. Būtent dėl to teisiniai principai prarado nepriklausomybę. Teisė buvo prilyginta administravimui. Rusijos karas prieš Ukrainą – tik vienas to imperinio projekto elementas. Tačiau akivaizdu, jog šioje valstybėje visiškai sunaikinta teisinė sistema, joje lygiagrečiai veikia kelios armijos, kuriose tarnauja netgi kriminaliniai nusikaltėliai, o valdymo sistema viduramžiška, kai caras valdo dekretais. Šiuolaikiniame tinkliniame pasaulyje tai visiškas anachronizmas.
Rusų ideologai ir politikai atvirai sako, kad jie siekia būti klasikine imperija. Bet imperija privalo turėti savo idėjinius pamatus. Mes žinome apie krikščioniškas imperijas, kurias vienija tikėjimas. Arba romėnų imperiją, kurios egzistavimas buvo grįstas teisiniais principais. O dabar Rusijos federacija pati nežino, ko nori.

Norėtųsi tikėti, kad mes iš tiesų nebegalime grįžti atgal. Kita vertus, šiuolaikinis gyvenimo būdas ir pasaulio veikimo mechanizmas turi keistis. Augant turto koncentracijai didėja socialinės įtampos visuomenėje, politikai praranda visuomenės pasitikėjimą, kurį skatina ir melagienų plitimas. Pandemija parodė, kad globalizacija neveikia taip, kaip tikėtasi. Dabar gimsta naujo tipo, komerciniai, technologijų gigantai. Globalios korporacijos, daugiau ar mažiau susijusios su konkrečiomis valstybėmis. Su Vakarų arba rytų civilizacija. Tokios kaip kinų informacinių technologijų bendrovė „Huawei“, kurią kinų autokratai, kaip įtariama, siekia panaudoti prieš Vakarų visuomenes. Gimsta naujo tipo priešpriešos, ambicijų ar nuoskaudų skatinami nauji civilizacijų konfliktai.
Kuo viskas baigsis arba kaip vystysis? Kai kurie istorikai teigia, kad pasaulyje dar ilgai konkuruos daug įvairių postimperinių vizijų. Nors Vakarų įtaka, kaip manoma, pasiekė piką, pasiduoti pesimizmui dar anksti. Tik reikia turėti omenyje, kad nacionalinės tradicijos, nacionalinis orumas ir nacionaliniai institutai išlieka daugelio tautų savimonės pagrindu. Kuri kartais užsigeidžia įgauti imperijos formą.

Rolandas Maskoliūnas