Stipriausi žandikauliai istorijoje – iš kremzlių

Megalodonas, arba „Didysis dantis“ graikų kalba, ištįsdavo iki 15 metrų ir daugiau, o sverdavo iki 100 tonų – mažiausiai 30 kartų daugiau nei didžiausias dabartinis jo giminaitis didysis baltasis ryklys.

Nenuostabu, kad smulkūs laimikiai tokio milžino nedomino. Fosilijos leidžia manyti, kad megalodonas „medžiodavo ir pribaigdavo didelius banginius, nukasdamas jiems uodegas bei pelekus“, teigia Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) biomechanikas ir paleontologas Stephenas Wroe.

Mokslininkai pritaikė sudėtingą kompiuterių technologiją, kad palygintų didžiojo baltojo ryklio ir megalodono nasrų jėgą. Speciali programinė įranga inžinieriams leidžia iki smulkiausių detalių virtualiai atkurti bet kokį pasirinktą objektą, o tada įvertinti įvairius jo parametrus.

Paaiškėjo, kad didžiausių baltųjų ryklių žandikauliai spaudžia iki 1,8 tonų jėga. Toks ryklys jums įkastų triskart stipriau nei Afrikos liūtas ir 20 kartų stipriau nei išprotėjęs kaimynas.

„Tai stipriausias žinomas sukandimas iš visų dabartinių gyvūnų, nors visai įmanoma, kad orkos arba stambesnieji krokodilai turi galingesnius žandikaulius“, – sako S. Wroe.

Vis dėlto didieji baltieji rykliai nė iš tolo neprilygsta savo išnykusiems pusbroliams. Megalodono žandikauliai sukurdavo 6-10 kartų didesnį spaudimą, kuriam gamtos istorijoje galbūt nebuvo ir nebus lygių. Legendinio Tyrannosaurus rex sukandimas siekdavo 3,1 tonos, taigi būdavo stipresnis nei dabar gyvenančio baltojo ryklio, tačiau yra geibus, lyginant su „Didžiuoju dantimi“.

Tokia jėga idealiai tiko megalodonų gyvenimo būdui.

„Šie rykliai sekdavo didelį grobį, kuris galėjo juos sužeisti, o to jie vengdavo, – aiškina paleontologas. – Todėl jie puldavo vienintelį kartą, palikdami siaubingai traumuojančią žaizdą, o tuomet pasitraukdavo ir laukdavo, kol auka nukraujuos“.

Panašiai medžiodavo dabar jau išnykę alozaurai, o dabar – varanų šeimos driežai, pavyzdžiui, stambiausias dabar gyvenantis driežas Komodo drakonas.

Megalodonų sukandimo jėga dar labiau stulbina todėl, kad šie padarai neturėjo jokių kaulų: juos pakeisdavo kremzlės, kurios tokios pat tvirtos, kaip ir mūsų ausys.

„Nors kremzlės yra daug elastingesnės už kaulus, dėl jų spaudimo jėga sumažėdavo tik kokiais 5 procentais ar dar mažiau, – teigia S. Wroe. – Kita vertus, būtent šios sistemos lankstumas ir gali paaiškinti, kodėl megalodonai turėjo tokį stiprų sukandimą“.

Įdomu tai, kad vertinant gyvūno svorio ir žandikaulių jėgos santykį, megalodonų rezultatai yra, švelniai tariant, blankūs.

„Daugelis, o gal ir visos katės ir daugelis šunų turi santykinai stipresnį sukandimą, – sako biomechanikas. – Tačiau kadangi šie rykliai yra tokie dideli, gauname gigantišką žandikaulių jėgą“.

Nors megalodonai kąsdavo išties stipriai, mirtį nešdavo ne žandikauliai, o rafinuotas didžiulių dantų sistemos dizainas.

„Jų dantys yra labai aštrūs ir surantyti panašiai kaip peiliai kepsniams, todėl nereikia didelės jėgos pradurti ir išplėšti mėsą“, – aiškina S. Wroe. Be to, kaip ir dabartiniai rykliai, megalodonai tokių dantų turėdavo kelias eiles ir pakeisdavo juos naujais gerokai prieš atbunkant seniesiems.

Mokslininkai pastaruoju metu tyrinėja ir daug kitų išnykusių gyvūnų, pradedant gigantiškais jūrų ropliais ir baigiant kažkada gyvenusiu hominidu Paranthropus, antropologams seniai žinomu kaip „Žmogus-riešutų spaustukas“ (angl. Nutcracker Man) dėl savo masyvių žandikaulių.

„Aiškinantis, kaip gyvūnas maitinasi – o tai pagaliau yra labai svarbi visos jo veiklos dalis –, galima gauti stebinančių detalių apie jo evoliuciją bei santykį su aplinka“, – teigia S. Wroe.