Stebuklingas apsiaustas – jau brėžiniuose

Kalifornijos universiteto specialistai sukūrė medžiagą, kuri geba užlenkti šviesą aplink trimačius objektus, ir šie „išnyksta“.

Tokių savybių turinčios medžiagos gamtoje nesusiformuoja, o laboratorijoje jų struktūrą mokslininkai tobulino nano lygmenyje, kuris matuojamas milijardinėmis metro dalimis. Komandos teigimu, panaudoti principai vieną dieną gali būti pritaikyti „apčiuopiamų“ matmenų skraistėms, kurios uždengtų žmones.

Aišku, technologija ypač domisi ir tyrimą finansuoja JAV armija, kuri norėtų prireikus paslėpti ir gerokai didesnius objektus, pavyzdžiui, tankus ar karo laivus.

Linkstančios šviesos efektas paremtas vadinamąja atvirkštine refrakcija. Dėl šio reiškinio į vandenį įmerktas šiaudas atrodo sulinkęs.

Ankstesniais bandymais mokslininkai pademonstravo šį efektą naudodami mikrobangas, kurios per ilgos, kad būtų matomos plikomis akimis. Tuo tarpu naujosios medžiagos veikia su bangomis, kurios naudojamos telekomunikacijų pramonėje ir yra daug arčiau mums matomos spektro dalies.

Dvi mokslininkų komandos, vadovaujamos Xiango Zhango sukūrė objektus, padarytus iš taip vadinamų metamedžiagų. Tai dirbtinės struktūros, turinčios dalių, kurios mažesnės nei ant jų patenkančių bangų ilgis. Dėl šios priežasties medžiagos ir įgauna neįprastų savybių.

Nano-kubelių tinklas, kurio skylutės mažesnės nei vienas mikrometras (milijoninė metro dalis), tam tikro ilgio šviesos bangas užlenkia taip, kad objektas tampa nematomu. Šaltinis: Telegraph

Viena komanda dirba su sidabro ir magnio chlorido kubeliais, kurie sujungti priemena žuvų tinklo struktūrą. Kita mokslininkų grupė eksperimentams naudoja nano-vielutes, pagamintas iš sidabro.

Šie objektai šviesos nesugeria ir neatspindi: ji juos apeina panašiai, kaip upelio vanduo akmenį. Todėl stebėtojas mato tik tą šviesą, kuri yra už objektų.

Tokia technologija, tikimasi, pagerins kai kuriuos telekomunikacijų įrenginius daug anksčiau nei bus sukurtas pirmasis nematomas apsiaustas. Ji galėtų būti naudojama ir kuriant mikroskopus, kurie būtų daug stipresni už įprastinius ir leistų stebėti daug mažesnius objektus – pavyzdžiui, gyvą virusą.

Tačiau ir pagrindinis mokslininkų tikslas nėra už kalnų.

„Kad išgautume Hario Poterio efektą, mums tereikia rasti medžiagų, kurios tiktų regimosios šviesos bangoms“, – sako Surrey universiteto prof. Ortwinas Hessas. – Matyti, kad einame teisingu keliu, yra labai jaudinanti patirtis“.