Šilkas, tvirtesnis už kevlarą

Vos kelių centimetrų dydžio rūšis Caerostris darwini mezga tinklus, uždengiančius plotą iki trijų kvadratinių metrų, ir pakabina juos ant gijų, kurių ilgis gali siekti iki 25 metrų.

Tokie voratinkliai turi būti nuausti iš labai stiprių medžiagų, kad atlaikytų ne tik savo pačių svorį, bet ir įkliuvusio grobio blaškymąsi. Puerto Riko universiteto zoologo Igni Agnarsson teigimu, C. Darwini gijos yra dešimt kartų tvirtesnės už sintetinį kevlaro pluoštą. Pastarasis savo ruožtu yra penkis kartus stipresnis už tokio paties storio plieną ir plačiai taikomas apsaugai nuo sužalojimų policijoje, sporte ir kitur.

I. Agnarssonas ir Slovėnijos Mokslų akademijos biologas Matjažas Kuntneris šiuos vorus atrado prieš dvejus metus. Daugeliu požiūrių jie panašūs į rūšis, gyvenančias Afrikos miškų proskynose. Prieš 165 mln. metų nuo žemyno atsiskyrė Madagaskaro sala, ir per tą laiką joje išsivystė unikalios gyvybės formos, o kai kurie vorai išmoko pasinaudoti erdve virš upių.

C. Darwini šilko paslaptis – jo elastingumas. Koks molekulių išsidėstymas jį lemia, specialistai dar neištyrė. Neaišku ir tai, kaip vorai sugeba nuausti tinklus tiesiai virš upės. Spėjama, kad pirmiausia jie paleidžia gijas, kurios vėjo nupūstos į kitą krantą prilimpa prie šakų ir tampa būsimo tinklo pagrindu.

Įdomu ir tai, kaip tokiems palyginti mažiems vorams užtenka energijos tvarkyti tokias dideles struktūras. Akivaizdu, kad tinklai jiems parūpina gausybę maisto: mokslininkai ne kartą stebėjo juose įstrigusius tuzinus vabzdžių. Gali būti, kad vorai pasigauna ir paukščių ar šikšnosparnių.

Kol bus atsakyta į šiuos klausimus, tvirčiausios pasaulio medžiagos gamintojo titulą gali perimti kita vorų rūšis. Mokslininkai jų priskaičiavo daugiau nei 40 tūkstančių, o visos kartu jos audžia maždaug 200 tūkstančių skirtingų šilko formų, iš kurių ištirtos tik kelios dešimtys.