POETAI IR ROBOTAI

Pastaruoju metu Metavisata plečiasi panašiai kaip ir tikroji Visata. Vis daugiau galime nuveikti internete ir socialiniuose tinkluose. Naujos programos ir funkcijos labai patrauklios. Tačiau kyla klausimas – ar jos mus valdo, ar mes jas? Akivaizdu, kad jos sukelia priklausomybes. Tai stiprūs XXI-mo amžiaus narkotikai. Technologijos labai greit mus suvilioja, nes lengvai pasiekiamos, vis labiau automatizuojamos ir sumanesnės. Tereikia vieno paspaudimo, o greitai užteks tik pagalvoti.
Programėlė MOMENT (SCREEN TIME TRACKER) padeda įvertinti, kada, kur ir kiek laiko žmogus naudojasi išmaniuoju įrenginiu. Paaiškėjo, kad mes visų pirma nesugebame realiai įvertinti, kad su jais iš tiesų praleidžiame bent du ar tris kartus daugiau laiko, negu manome. Todėl jau 2015-tais metais pasaulyje buvo beveik 300 mln. žmonių, priklausomų nuo išmaniųjų telefonų. Bėda ir ta, kad esame pasyvūs, lengvai sugundomi vartotojai. Naudojamės funkcijomis taip, kaip siūlo gamintojas.
Netgi, pvz. „Google“ yra daug įvairių įrankių, kuriais galime valdyti savo paiešką, ją siaurinti ar platinti. Deja, dažniausiai jais nemokame naudotis ir nesinaudojame.
Retai kada galvojame, kaip galėtume išgauti iš paieškos sistemos daugiau. Kuo ši situacija skiriasi nuo XX-to amžiaus, kai žmonės informaciją gaudavo iš laikraščių?
Tuo metu leidėjai irgi stengdavosi suvilioti kuo daugiau skaitytojų. Todėl laikraščiuose būdavo anekdotų skyreliai, kryžiažodžiai, pažinčių skelbimai arba astrologinės prognozės. Paskalos buvo ir yra pati populiariausia tema, nes tai visuomenės santykių lubrikantas.
Panašiai yra ir socialinėse medijose. Tačiau dabar interneto žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose (you tube, tik tok) naudojamos išradingos programos skatina mus kuo daugiau laiko praleisti su išmaniaisiais įrenginiais, virtualiuose pasauliuose. Čia viską lemia pasiūlos greitis, nes būtent tai prikausto vartotojus prie įrenginio. Ir mikroatlygiai – įvairūs garso ir vaizdo efektai.

Puiku, jeigu internetas jus skatina pramogauti, patirti naujų įspūdžių ar emocijų. Šios sistemos padeda užmegzti ir palaikyti ryšius su draugais visame pasaulyje, atsirasti naujoms verslo idėjoms, taupo laiką. Tačiau kas gali nutikti, jeigu dideliais kiekiais nuolat vartosime nekokybišką ar klaidinančią informaciją? Kuo pasireiškia vadinamoji intelektinė dehidratacija?
Dabar vyraujantis būdas gauti naujienas – išmanaus telefono ekranas. Jis yra mažas, todėl jame sunku skaityti ilgą tekstą. Tokiu būdu gauname supaprastintą informaciją. Kita vertus, kadangi skubame ir norime kuo daugiau visko peržiūrėti, mus kankina FOMO (fear of missing out) – baimė kažką pražiūrėti. Todėl skubėdami pasikliaujame tik antraštėmis. Tai vadinama antraščių informuotumu. Perskaitę antraštę dažnai jaučiamės gerai informuoti. Tačiau jas kuriantys autoriai siekia suvilioti skaitytojus. Neretai faktai iškraipomi, sutirštinamos spalvos arba apskritai rašoma ne apie tai, kas buvo antraštėje. Tai klaidina. Įdomų eksperimentą atliko Hansas Roslingas. Jis yra sukūręs „Monkey test“ arba beždžionių testą. Klausimai apie pasaulį jame yra nesunkūs ir gan bendri. Išsilavinę, mokantys skaityti, turintys rankose įrenginius kuriais gali pasiekti bet kokią informaciją žmonės turėtų lengvai atsakyti į bendrus klausimus. Tačiau iš tiesų – nieko panašaus. Išbandant tokį testą su studentais, jie į testo klausimus atsakinėja blogiau, nei kad būtų tiesiog spėlioję. Jeigu būtų spėliojama, net beždžionė teisingai atsakytų į 30% klausimų. Kai žmonės stengiasi ir rimtai galvoja, jie atsako vos keliolikos procentų tikslumu.
Viena priežasčių iš tiesų yra antraščių informuotumas. Tokiu būdu mus pasiekia tik skandalingos ar sensacingos naujienos apie pasaulį. Jau seniai žinoma, kad geriausias būdas patraukti skaitytojo dėmesį – išgąsdinti.

Kartą radau įdomų grafiką, kur buvo palyginta, nuo ko žmonės Jungtinėse Valstijose miršta, ko jie ieško internete ir ką akcentuoja rimtoji žiniasklaida. Daugiausia mirštama nuo vėžio ir širdies bei kraujagyslių ligų (po 30 procentų). Žmones labiausiai domina trys temos: pirmoje vietoje vėžiniai susirgimai, bet antroje ir trečioje – savižudybės, avarijos. Tuo tarpu „New York Times“ ir „Guardian“ daugiausia dėmesio skiria terorizmui ir žmogžudystėms (daugiau nei po 30 procentų). Taigi, jie visiškai iškreipia tikrąjį pasaulio vaizdą. Turėkite tai omenyje.
Mes dažnai irgi prisidedame prie to savo elgesiu. Tai, ką matome savo „Google“ arba soc. medijų „lange“, yra individualu. Tai yra mums pritaikyta. Jeigu pasidomėjome svetainėmis, kurios skleidžia melagienas, jos dažniau ir teiks tą turinį. Pagrindinė prekė socialiniuose tinkluose ar kitur – informacija apie vartotojus. Tai reiškia, kad mūsų profilyje yra svarbu lytis, amžius ir domėjimosi sritys. Šią informaciją vienos kompanijos parduoda tiems, kas perka reklamą. Todėl galima labai tiksliai ją parinkti.
Kaip susikurti objektyvesnį pasaulio vaizdą? Principas paprastas ir įgyvendinamas – juk norint sveikai maitintis, irgi reikia šiek tiek pastangų. Per pandemiją buvo galima aiškiai pamatyti socialinių medijų „susiburbuliavimo“ efektą ir poveikį visuomenei. Todėl reiktų keisti kai kuriuos įpročius. Nebijoti susidurti su kitokiais žmonėmis, diskutuoti, ieškoti objektyvios informacijos.

Kadangi vis daugiau informacijos gauname nebe iš popierinių knygų ar laikraščių, Vilniaus universiteto mokslininkai, vadovaujami dr. Vinco Grigo, nusprendė patikrinti, ar skaitymas ekranuose nekenkia tyrimo suvokimui. Jie įvykdė e-read projektą. Paaiškėjo, jog tai lemia, kokius tekstus skaitome.
Jeigu norime įsisavinti sudėtingą informaciją, kur reikia susikaupimo, tinka tik popierius. Mokymosi efektyvumas, skaitymo „grąža“ bus gerokai didesnė. Tai įrodyta, nors žmonės galvoja, kad nėra skirtumo. Skaitymo ekrane efektyvumas irgi priklauso nuo to, koks įrenginys naudojamas. Šiek tiek blogesnis variantas negu spauda yra knygų skaityklė. Ji skirta tik knygoms skaityti. Bet skaitant planšetėje ar kompiuterio ekrane prasideda problemos.
Ten labai daug dirgiklių. Tuo tarpu knyga yra ne tik tekstas, bet ir jos medžiagiškumas: dizainas, svoris. Daug elementų, kurie siejasi su turiniu ir padeda įsiminti. buvo tiriamos ir garsinės knygos. Ar jos tokios pat efektyvios kaip spausdintos? Spausdinta išlieka ta, iš kurios geriau įsisaviname informaciją. Buvo pastebėtas dar vienas įdomus reiškinys. Jeigu tėvai skaito vaikams ir duoda klausytis tą pačią knygą įskaitytą labai gero diktoriaus. Vis tiek vaikai daugiau atsimena, kai skaito tėvai. Buvimas kartu turi tam tikrą vertę ir padeda geriau įsiminti informaciją.
Jau minėjau apie efektyvias paieškos sistemas, kurios mums nežinant susiaurina paieškos lauką. Apie socialinius tinklus, sukuriančius vienminčių grupę ir taip izoliuojančius mus vienos nuomonės burbule. Naujos technologijos iškreipia pasaulio vaizdą ir paverčia mus nuo jų priklausomais. Bet tai tik pradžia, nes pastaruoju metu populiarėja dirbtinio intelekto programos. Viena tokių – Chat GPT.
Tai kalbos apdorojimo algoritmas. kompanijos OpenAI sukurtas „Chat GPT“ gali sklandžiai, išsamiai ir teisingai atsakyti į įvairius žmonių užduodamus klausimus.
Studentai tuos pokalbių robotus plačiai naudoja studijoms. Kai dėstytojas skiria užduotį, jie įveda klausimą ir gauna atsakymą. Šis algoritmas naudojamas ir kitur: sprendžiant matematikos užduotis, kuriant programų kodus. Tačiau atidžiau pažvelgus, aiškėja tamsioji šios technologijos pusė.
Viena vertus, visi gauna tokius pačius atsakymus. Kita vertus, mes nežinome, kokiais tekstais „pamaitintas“ tas DI. Kaip parašytas jo algoritmas. Gauname atsakymą, tačiau nežinome, kuo remiantis jis gautas. Tad tenka tik pasitikėti.

Rašytojo fantasto Stanislavo Lemo knygos „Kiberiada“ herojus, išradėjas Trurlas sukūrė bene pirmąjį kūrybišką dirbtinį intelektą – poetą Elektrybałtą, sugebėjusi kurti genialias eiles. Deja, jį teko išjungti dėl milžiniškų sąskaitų už elektrą. Be to, jį sunaikinti bandė ir gyvieji poetai, išsigandę konkurencijos. Atrodo, kad ir ši istorija pagaliau tampa tikrove.
Daugelis jau bandė dirbtinio intelekto algoritmus, iš kurių bene garsiausias – „Midjourney“. Tapytojai, iliustratoriai nuogąstauja, kad toks algoritmas, tekstinę informaciją paverčiantis profesionaliais meno kūriniais, atims iš jų darbą. Iš tiesų, sparčiai besivystančios technologijos keičia verslo, visuomenės mąstymo ir netgi egzistavimo modelius.
Dirbtinis intelektas taip pat gali kurti. Už D.I. algoritmo kūrinį „Edmondo Belamy portretas“ 2018-tais metais buvo sumokėta per 400.000 dolerių. Matant, kaip sparčiai tobulėja algoritmai kyla klausimas, kas laukia žmonių kūrybos sektoriuje.

Kaip viskas vystysis toliau? Kuo dažniau naudosime algoritmus ir patarėjus robotus, tuo mažiau mąstysime ar įsiminsime. Todėl mūsų smegenys taps vis primityvesnės. Vadinasi, pakaks vis paprastesnių tekstų, kuriuos puikiai kurs dar tobulesnės D.I. sistemos. Greitai, pagal užsakymą jos kurs romanus ar filmus kuriuose vaidins avatarai, ir to vartotojams pakaks. Gali būti, kad tokios ateities laukti liko nebeilgai.

Rolandas Maskoliūnas