Nuostabiausios 2009 metų mokslinės fotografijos

Mikrolaidai, išlindę iš žalios ir oranžinės spalvos vamzdelių, prijungti prie dviejų matricų, sudarytų iš 16 mikroelektrodų. Kiekviena matrica įterpta nedidelio skaidraus silikono plokštelėje. Šie mikroelektrodų rinkiniai dedami ant smegenų paviršiaus. Tokie smegenų nežalojantys elektrodai tarnauja kur kas ilgiau už tradicines neurosąsajas. Naudodami juos, paralyžiuoti žmonės jau gali valdyti kompiuterio žymeklį mintimis. Naujosios mikroelektrodų matricos dabar implantuotos dviems pacientams Jutos universitete, kurie gydomi nuo epilepsijos. Didesniais, skaičiais pažymėtais metaliniais elektrodais nustatomos epileptinių priepuolių lokalizacijos vietos paciento smegenyse.

 

Robotai aktoriai

 

 

Humanoidiniai robotai, pagaminti Japonų „Mitsubishi” kompanijoje, skverbiasi į naujas, iki šiol tik žmogui priklausiusias sritis. Jie pavadinti Momoko ir Takeo vardais. Šiuos vardus verta prisiminti, nes jie įeis į teatro istoriją. Robotai sukurti tam, kad vaidintų pirmame pasaulio eksperimentiniame teatre kartu su žmonėmis. Dvidešimt minučių trunkančią pjesę parašė dramaturgas Oriza Hirata. Spektaklis pastatytas Osakos universitete 2008 metų pabaigoje. Pirmieji bandymai skirti teatro kritikams. Nuo jų įvertinimo priklausys, ar į šią dramą bus galima įsigyti bilietus ir plačiajai publikai.

 

Pabudęs ugnikalnis

 

 

Pramiegojęs beveik 9,000 metų, Chaitén ugnikalnis išspjovė net 40,000 pėdų aukščio pelenų liežuvį gegužės pradžioje. Išsiveržimas su šviesos ir garso efektais truko beveik mėnesį. Ugnikalnis yra už 700 mylių į pietus nuo Čilės sostinės Santjago. Vaizdas gražus, tačiau keliantis rūpesčių vietos gyventojams. Jiems teko evakuotis. Šis išsiveržimas lyginamas su Šv. Helenos ugnikalnio išsiveržimu 1980 metais, kuris buvo tūkstantį kartų galingesnis už atominę bombą, numestą ant Nagasakio. Mokslininkai spėja, kad žaibavimą sukėlė pelenuose esančios kažkokios dalelės. Neaišku, kokios dalelės generuoja tiek daug statinės elektros. Matyt, ugnikalniai išsiveržia per retai ir mokslininkams tiesiog trūksta duomenų. Gerai, kad bent grožio nuo to nesumažėja.

 

Medūzos robotai

 

 

Šios medūzos robotai smagiai plaukioja rezervuare ir sugeba išvengti susidūrimų. Kodėl vokiečių kompanija „Festo” sukūrė šiuos robotus? Eksperimentas skiriamas tobulinti robotų bendradarbiavimo įgūdžius (angl. cooperative robotics). Kiekvienas toks aparatas, pavadintas „AquaJelly”, turi aštuonis lankstomus čiuptuvus, kuriais stumiasi į priekį. Negana to, kiekvienas iš jų padengtas elektrai laidžiais metalo dažais, padedančiais privilioti robotą prie artimiausios akumuliatorių įkrovimo stotelės. Medūzos šviečia, nes turi šviestukus, integruotus slėgio, šviesos ir radijo bangų jutiklius. Vienuolika infraraudonosios šviesos šviestukų praverčia robotų tarpusavio bendravimui. Išnirusios į paviršių, robomedūzos naudoja radiosignalus, perspėdamos viena kitą, jeigu akumuliatorių įkrovimo stotelė užimta. Projekto autoriai tikisi, kad ateityje tokios robotų grupės galės atlikti sudėtingas užduotis, kurioms reikia daug darbo rankų.

 

Sučiuptos nusikaltimo vietoje

 

 

Mokslininkai matuoja metano dujas pievoje netoli Buenos Airių miesto. Ši karvė su kitomis likimo draugėmis suteikia svarbią informaciją. Kiek metano (kuris yra 20 kartų pavojingesnis, negu tradicinėmis šiltnamio dujomis vadinamas anglies dioksidas) į atmosferą išskiria 55 mln. Argentinos galvijų. Argentinos nacionalinio žemdirbystės technologijų instituto specialistai pro nedidelę skylę tarp šonkaulių prijungė pripučiamus rezervuarus prie pirmojo karvių skrandžio, kur kaupiasi metanas.

Tiesiogiai išmatavę metano išskyrimą, biologai tikisi tiksliau įvertinti žemdirbystės poveikį klimatui. Duomenys liudija, kad vidutinė karvė kasdien išleidžia į atmosferą 70 galonų šių dujų. Pakeitus jų mitybą, galima šį kiekį sumažinti. Karvės, ėdančios daugiausia grūdus, išskiria 20 – 25% metano mažiau, negu žolę rupšnojančios žalmargės. Pridėjus į jų pašarą taninų, šiltnamio dujų produkciją būtų galima dar labiau sumažinti.

 

Širdys pagal užsakymą

 

 

Neįtikėtina, bat mirusi širdis vėl gali pradėti plakti. Už tai reiktų padėkoti Minesotos universiteto mokslininkams. Norėdami įpūsti gyvybę organui, išaugintam iš žiurkės ląstelių, mokslininkai iš pradžių pašalino senąsias širdies ląsteles, panaudoję šampūno sudėtyje esantį detergentą. Liko kolageno karkasas – baltymų skaidulos, kurios sujungia ląsteles ir suteikia organui charakteringą formą. Ant šio karkaso ir buvo implantuoti ką tik gimusios žiurkės kardiomiocitai. Organą prijungė prie elektrodų ir paliko augti. Įvyko tikras stebuklas: širdis vėl ėmė ritmingai susitraukinėti.

Reanimavimo technologija šiuo metu bandoma su kiaulės širdimis, kurios savo struktūra labai primena žmogaus širdį. Jeigu viskas klostysis sėkmingai, organai, išauginti ant kolageno karkasų padės penkiems milijonams amerikiečių, kenčiančių nuo širdies ligų ir dar keliems tūkstančiams, šiuo metu laukiantiems donoro širdies.

Rolandas Maskoliūnas