MOKSLINĖ FANTASTIKA: ŽVILGSNIS Į NERAMIĄ ATEITĮ

Pastaraisiais metais pastebima fantastinių (nebūtinai mokslinių) idėjų ir motyvų gausa kine ir televizijoje. Labai aktyvūs ir rašytojai, dauguma jų neapsiribojantys vienu romanu, bet kuriantys bent jau trilogijas. Net toks fantastas kaip Ianas McDonaldas, rašęs įtaigius futuristinius trilerius („Dervišo namas“, „Dievų upė“, „Brasilija“) neatsispyrė pagundai sukurti politinę-ekonominę trilogiją apie aršią kelių giminių konkurencinę kovą Mėnulyje (šiuo metu išleistos pirmos dvi dalys: „Luna. New Moon“ ir „Luna. Wolf Moon“). Madinga tendencija literatūroje ir TV tampa antiutopijos, vienaip ar kitaip atspindinčios „fake news“ tikrovę ir nerimą keliančias tendencijas (klimato kaita, migracija, politinis nestabilumas). Šiame interviu – keletas pastebėjimų apie tendencijas ir vertus dėmesio autorius.

Kokios temos šiandien labiausiai rūpi mokslinės fantastikos kino filmų, serialų kūrėjams?

XXI amžiaus kūrėjams labiausiai rūpi tai, kas gali atnešti didžiausią pelną. Taigi, kino komiksai (naujausias iš jų – L. Bessono „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ arba pagal manga komiksą sukurtas futuristinis trileris „Dvasia šarvuose“), paaugliams skirtos antiutopijos („Bado žaidynės“, „Maištaujančioji“ – „Insurgent“, „Išsiskiriančioji“ – „Divergent“ ir t.t.), jau nekalbant apie įvairius supermenų, betmenų ir kitokių ant-menų derinius. Populiarios ir istorijos apie Žemę puolančius ateivius („Užmirštieji“, „Ties riba į rytojų“, „Laivų mūšis“) . Kaip žinia, toliau sėkmingai improvizuojama „kosminės operos“ tema „Žvaigždžių karų“ cikle, kuris vis labiau šakojasi į įvairias papildomas istorijas. Iš užmaršties prikeliami dinozaurai („Juros periodo pasaulis“). Bet tai pramoginio kino porūšis, kur mokslinė fantastika dažnai tėra priedanga ar siužeto figos lapelis.

Neblogai sekasi ir pasirinkusiems kosmoso užkariavimo temą. Didelio populiarumo susilaukė R. Scotto „Marsietis“, palankiai įvertintas M. Tyldumo „kosminės arkos“ porūšio filmas „Pakeleiviai“. Taip pat verta paminėti ne tokį žinomą, bet įtaigų 2013 m. trilerį „Europa Report“ ir, aišku, Ch. Nolano epą „Tarp žvaigždžių“.

Kur kas rimtesnė tema: apokalipsė, ekologinė, branduolinė ar socialinė katastrofa, verčianti likusius visuomenės narius kovoti dėl išlikimo. Šios temos pastaruoju metu dažniausiai sutinkamos TV serialuose ir literatūroje. Iš kino filmų šia tema rekomenduočiau 2009 m. postapokaliptinę dramą „Kelias“ pagal C. McCarthy romaną ir juostą „Sniego traukinys“ (globalaus klimato atšalimo pasekmės).

Kokius galimus žmonių tarpusavio santykių pasikeitimus mato mokslinės fantastikos kino kūrėjai? Kokie scenarijai gali išsipildyti arba jau išsipildė?

Vienas iš labiausiai įtikinamų scenarijų – žmonijos išsiskaidymas į kelis porūšius, kelias skirtingas kartas. Apie tai rašė ne kas kitas, o H. G. Wellsas daugiau kaip prieš šimtą metų romane „Laiko mašina“. Ta grėsmė nedingo, o net dar labiau sustiprėjo. Pavyzdžiui, naudojant genų redagavimo metodus, implantų medicinos laimėjimus, galintys sau leisti tokius patobulinimus turtingieji vis labiau atsiskirs nuo likusių. Didėjant pajamų nelygybei ir elitui koncentruojant savo turtus, jau dabar galima matyti besiformuojančias uždaras bendruomenes (gated comunities), ypač JAV ar Europoje. Kuomet pagrindinis resursas tampa informacija, ją valdantys vis labiau turtėja. Ir tokioms kompanijoms pakanka kur kas mažiau darbuotojų, nei XX a. megakorporacijoms. Apie tokią visuomenę ir jos evoliuciją savo romanuose rašė vienas akyliausių socialinės fantastikos atstovų, ironiškas visuomenės procesų kritikas britas J. G. Ballardas („Super Kanai“, „Kokaino naktys“, „Kingdom Come“). Pagal vieną iš jo romanų 2015 m. sukurtas satyrinis filmas „Aukšta klasė“ („High-Rise“). Keistas, bet įtaigus ir netgi šiurpokas filmas apie mūsų laukiančią ateitį, kuomet žmonės bus priversti per keliasdešimt dienų susirasti gyvenimo partnerį – graikų rež. Y. Lanthimoso distopinė komedija „Omaras“ („Lobster“).

Naujausia tokios posthumanistinės visuomenės vizija – puikioje R. Naamo literatūrinėje trilogijoje „Apex“, „Nexus“ ir „Crux“. Itin tolima žmonijos ateitis domina tokius rašytojus, kaip Ch. Strossas („Accelerando“) ir P. Wattsas („Blindsight“ ir „Echopraxia“).

Pasaulio turtingieji (Jeffas Bezosas, Larry Ellisonas, Larry Page‘as ir kt.) vis daugiau investuoja į senėjimo stabdymo technologijas. Pavyzdžiui, „Google“ įkūrė specialų mokslinį padalinį „Calico“, kuriam vadovauja inovatorius R. Kurzweillas, itin propaguojantis transhumanizmo ideologiją ir pats visokiais būdais besistengiantis lėčiau senti. Kaip gali atrodyti ateities medicinos paslaugos elitui, neblogai pademonstruota filme „Eliziejus“.

Kas blogiausio gali nutikti žmonijai, kokias didžiausias grėsmes mato fantastinio kino kūrėjai?

Nepaisant sparčios technologijų pažangos, rašytojai fantastai ir režisieriai į ateitį žvelgia gan pesimistiškai. Viena vertus dėl to, kad pasaulyje apstu problemų: migrantų antplūdis, islamistų siautėjimas, „fake news“ įsigalėjimas, ekologinės problemos, klimato pokyčiai, branduolinis Šiaurės Korėjos šantažas ir pan. Kita vertus, rašyti apie harmoningą visuomenę neįdomu – meno kūriniui būtinas konfliktas, drama. Šias tendencijas puikiai atspindi antiutopinis serialas „Kambarinės istorija“ („Handmaid‘s Tale“), pelnęs aštuonis „Emmy“ apdovanojimus. Tema apie moterų laisvės ribojimą ir totalitarinę visuomenę stebėtinai sutampa su kai kuriomis ryškėjančiomis realaus pasaulio tendencijomis. Iš vertų dėmesio kino naujienų išskirčiau 2017 m. futuristinę dramą „Ratas“, piešiančią ateitį, paremtą globaliu visuomenės narių stebėjimu. Akivaizdu, jog geruoju tai nesibaigs.

Itin svarbios temos – klimato pokyčių pasekmės mūsų civilizacijai, kurią įvairiais aspektais modeliuoja tokie rašytojai, kaip P. Bacigalupis („Prisukama mergina“, „Vandens peilis“) ir K. S. Robinsonas („Niujorkas 2140-aisiais“), arba kibernetinis (ne)saugumas (D. Suarezas romanuose „Daemon“ ir „Freedom“, ir M. Russinovichius knygoje „Trojan Horse“).

Kaip keičiantis aplinkai, didėjant technologijų įtakai gali pasikeisti žmonių psichologija, o gal ji išlieka tokia pat? Kaip tai mato mokslinės fantastikos kūrėjai?

Dirbtinio intelekto tema pastaruoju metu domina ne tik politikus ar verslininkus, bet ir kino kūrėjus. Kai kurie mokslininkai, tokie kaip S. Hawkingas, perspėja apie galimas grėsmes. Pavyzdžiui, 2016 m. metais JAV Baltieji rūmai parengė Nacionalinį dirbtinio intelekto tyrimų ir vystymo strateginį planą. Bene įtaigiausiai apie dirbtinio intelekto įtaką visuomenei, mūsų santykiams kalbama S. Jonze filme „Ji“ ir A. Garlando psichologiniame trileryje „Ex Machina“. Tie siužetai įtikinami, kadangi žmonės gan lengvai antropomorfizuoja negyvus objektus, tokius kaip robotai.

Apskritai kalbant, medicinos ir IT (įskaitant „Deep learning“ metodų taikymą dirbtinio proto kūrimui) pažanga mums sukels itin daug rūpesčių. Juos jau dabar signalizuoja tokie autoriai kaip R. Scottas, 1982 m. sukūręs „Likvidatorių“ („Blade Runner“). Jo herojai – dirbtiniai žmonės, vadinami replikantais, mėgina išsiderėti daugiau laiko, kartu iškeldami egzistencinį klausimą – kas yra žmogus, kaip mes apibūdiname žmogiškumą? Apie atsiminimų tikrumą kaip vieną iš žmogiškumo bruožų kalbama ir naujausiame filme „Likvidatorius 2049” („Blade Runner 2049“).

Robotai, androidai, replikantai – kaip juos bepavadinsime, tobulės ir galbūt ateis laikas, kai jiems reikės suteikti žmogaus teises, ar bent piliečių teises. Kita gresianti problema – žmonių (taip pat ir dar negimusių) genetinės korekcijos arba klonavimas. Kaip tai gali paveikti individą, siūlo susimąstyti puikus D. Joneso filmas „Mėnulis“.

Kokius pastaruoju metu pasirodžiusius mokslinės fantastikos filmus ar serialus verta pasižiūrėti?

Fantastika įvairiomis savo formomis išlieka viena labiausiai paplitusių pasakojimo formų. Herojais televizijoje tampa humanoidiniai robotai („Westworld“ ir „Humans“), supermenai („Legion“), kosmoso užkariautojai („Expanse“), keliautojai laiku (kanadiečių serialas „Travellers“) ir pan. Tokius serialus kuria ne tik JAV, kur septintą kartą atgaivinamas „Žvaigždžių kelio“ serialas (Star Trek: Discovery“), bet ir europiečiai: danai (mokslininkai mėgina sukurti dirbtinį intelektą, padėsiantį įveikti pavojingą kompiuterinį virusą dramoje „Unpunished“, kurios premjera numatyta kitų metų pavasarį), prancūzai („Missions“ apie ekspediciją į Marsą, kurio premjera įvyko šių metų birželį), arba ukrainiečiai („Kontaktas“). Fantastika yra puikus instrumentas, leidžiantis atkreipti žiūrovų dėmesį į žmonijai gresiančias bėdas arba susimąstyti apie esminius būties klausimus, žmogiškumo, sąmonės ribas. Ar tiesiog patirti nepaprastą nuotykį.

Alternatyvių istorijų mėgėjams verta pažiūrėti serialą pagal P. K. Dicko romaną „Žmogus aukštoje pilyje“ ir S. Kingo romano „11.22.63” ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu. Be to, kritikų palankiai vertinamus antiutopinį serialą pagal M. Atwood romaną „The Handmaid’s Tale”, antgamtinį „Stanger Things”, pelniusį keliolika apdovanojimų, avangardišką britų rašytojo N. Gaimano knygos fantastinę metafizinę ekranizaciją „Amerikos dievai”, fantastinį vesterną „Westword” (pagal klasikinį 1973 m. fantastinį filmą), apokaliptinį serialą „12 beždžionių“ pagal to paties pavadinimo T. Gilliamo filmą. Ir, aišku, britų TV antologiją „Juodasis veidrodis“. Tai atskiros istorijos apie mūsų neitin šviesią ateitį technologijų apsuptyje.

Rolandas Maskoliūnas