Migracija globali – pasekmės lokalios

Maždaug prieš milijoną metų pirmykščiai žmonės iš protėvynės Rytų Afrikos pradėjo keliones, ieškodami maisto ir gerų gyvenimo sąlygų. Pamažu buvo įsikurta visuose planetos žemynuose. Kelionių trukdžiai galėjo būti tik atšiauri gamta ir tinkamose vietose įsitvirtinusios gentys. Formuojantis valstybėms (apie 10 tūkst. pr. m. e.) migracija pasunkėjo. Imperijose – Persų, Aleksandro Makedoniečio, Romos, Frankų, Austrijos-Vengrijos, Rusijos – galimybė keisti gyvenamąją vietą nebuvo griežtai reglamentuota. Kolonijinėse imperijose – ispanų, britų, prancūzų ir kt. – taip pat vyko intensyvus judėjimas. Padėtis iš esmės pasikeitė XX amžiaus antrojoje pusėje, kai pasaulyje susikūrė nacionalinės valstybės, akylai saugančios savo sienas. Tačiau priežastys, vertusios ir tebeverčiančios žmones migruoti išliko beveik tos pačios: tai darbo ir didesnio atlygio paieškos;  politiniai motyvai, pasireiškiantys kaip revoliucijos, perversmai, valstybių sienų keitimas ir gyventojų iškeldinimas; įsipareigojimai priimti savo tautiečius; karai ir terorizmas; religinė, etninė ir rasinė diskriminacija; demografinis tankis trečiojo pasaulio šalyse; dėl klimato pokyčių gyventi nebetinkamos vietos ir kt.

Judėjimas vyksta visuose žemynuose. Migrantai visur susiduria su panašiomis problemomis: legaliai ar nelegaliai įveikti valstybines sienas; susirasti legalų ar nelegalų darbą; gyventi laikinose stovyklose ar normaliame būste; priprasti prie kitokios kultūrinės aplinkos ir būti priimtiems ar atstumtiems. Tai bendri globalūs dalykai. Regionai ir šalys skirtingai tvarkosi su globalia migracija. Europos valstybėse po Antrojo pasaulinio karo trūko darbingų žmonių, todėl jos priėmė daug imigrantų iš buvusių savo kolonijų ir trečiųjų šalių. XX a. pabaigoje jie kompensavo turtingose Europos šalyse mažėjantį vietinių gimstamumą.

XX-XXI a. sandūroje europiečiai stengiasi laikytis humanizmo ir visuotinių žmogaus teisų principų, t. y. suteikti pagalbą jos prašantiems dėl rimtų priežasčių. Tai galima pavadinti filosofo Imanuelio Kanto minties, jog Žemė skirta gyventi visiems jos piliečiams drauge, realizavimu („Politiniai traktatai“, 1996). Tikėtasi, kad vietinė ir imigrantų kultūros praturtins viena kitą. Deja. Daugiakultūriškumas įsitvirtino tik  iš dalies, kai susiliejo panašių kultūrų elementai. Pavyzdžiui, Vakarų ir Vidurio Europos gyventojų. Skirtingų religinių tikėjimų, kitokio gyvenimo būdo žmonės, ypač įsikūrę atskiruose kvartaluose/getuose, išlaiko atskirumą nuo vietinių gyventojų ir gyvena, laikydamiesi savųjų tradicijų. Tarp jų ir vietinių tvyro įtampa, sunku susitarti dėl bendrųjų taisyklių. Europos šalyse vis didesnę įtaką įgauna kraštutinės nacionalistinės politinės partijos. Tarp imigrantų sparčiai formuojasi radikalūs judėjimai, kurių nariai griebiasi teroristinių veiksmų. Taip daugiakultūrinės visuomenės idėja virsta fragmentiškumo praktika.

Anglų konservatizmo pradininkas Edmundas Burke‘as, kritikuodamas Prancūzų revoliuciją rašė, jog žmogaus teisės – tik abstrakcija. Esą egzistuoja anglo, prancūzo, ispano ar kitos tautybės piliečio teisės, kurias gina sava valstybė. Hannah Arendt, nagrinėdama XX a. antrosios pusės patirtį, pastebėjo, jog „tariamai neatimamos žmogaus teisės pasirodė neįgyvendinamos, kai tik atsirasdavo žmonių, jau nebesančių kokios nors  suverenios valstybės piliečiais“ (Totalitarizmo ištakos. 2001). Be to, pabėgėliai teises irgi suvokia tautiškumo principu: lenkų, rusų, etiopų…

2015-2016 m. plūstelėjus milžiniškam emigrantų srautui, Europos politikai, pradžioje geranoriškai juos pasitikę, greitai ėmėsi stabdymo ir atrankos. Nemažai visuomenės piktinasi, kai šalia įkurdinami kitų kultūrų pabėgėliai. Šis jausmas labai senas. Dar Romos poetas Juvenalis rašė: „Negaliu aš pakęsti, kviritai, graikiškos Romos, tegul ir nedaug to archajiško šlamšto. Visko išmoko išalkęs graikiūkštis. Liepk, ir į dangų pakils. Ne mauras, trakas, sarmatas sau prisilipdė sparnus, o gimęs Atėnuose meistras“ (Satyros, 1983).

Ką daryti? Priimtiniausias, ko gero, būtų popiežiaus Pranciškaus požiūris: „Bažnyčia palaiko visus, kurie stengiasi ginti kiekvieno teisę oriai gyventi, pirmiausiai teisę neemigruoti  ir prisidėti prie gimtosios šalies plėtros“.

Olga Suprun

Daugiau apie tai sužinosite Mokslo festivalio paskaitoje „Migracija globali – pasekmės lokalios“, kuri įvyks rugsėjo 14 d. 17 val. VU Filosofijos fakulteto 201 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).