Kanibalų vienybė

Skėriai – tiesiasparnių vabzdžių šeima, kuriai priklauso daug genčių ir rūšių. Tikrieji skėriai gyvena dykumose, minta krūmokšniais ir sausa žole. Toks prastas maistas slopina dauginimąsi, o padėti kiaušiniai išdžiūva įkaitusiame smėlyje.

Tačiau susiklosčius tinkamoms sąlygoms, ypač – lietingais metais, skėriai ima sparčiai daugintis. Jauni vabzdžiai skraidyti negali, tačiau per dieną nužygiuoja iki pusės kilometro, susibūrę į spiečius, kuriuose gali būti milijonai individų. Bekeliaudami vabzdžiai kelis kartus išsineria ir užsiaugina sparnus, o tuomet skrenda ta pačia kryptimi į kitas dykumas. Savo kelyje rajūnai sunaikina viską, kas auga, suėda net nendrinius ar šiaudinius namų stogus. Neatsitiktinai senovėje žmonės skėrių antplūdžius laikė Dievo rykšte.

JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkai paneigė teoriją, kad skėriai migruoja būriais tik todėl, kad taip saugiau ieškotis naujų maisto šaltinių. Specialistai teigia, kad „grėsmė būti atakuojamam iš nugaros yra pagrindinis faktorius, pradedantis kolektyvinį judėjimą“.

Skėriai negailestingi ne tik pasėliams, bet ir būrio "draugams".

Naujo tyrimo bendraatorius Sidnėjaus universiteto dr. Gregas Swordas teigia, kad atradimas gali sumažinti spiečių daromą žalą, kuri pasiekia maždaug kas dešimtą žmogų planetoje. Žinios gali padėti kurti modelius, nuspėjančius, į kurią pusę skėrių būrys pasuks.

„Jei žinai, kur jie eina, gali geriau nutaikyti savo pesticidus“, – sako mokslininkas.

Per vieną iš eksperimentų tyrėjai didelę jaunų skėrių grupę patalpino į 80 cm skersmens areną ir įjungė judesių sekimo programą, kuri fiksuoja kiekvieno vabzdžio vietą. Mokslininkai sumažino skėrių gebėjimą pajusti kitus vabzdžius iš nugaros, pažeisdami pilvo nervus bei apakindami juodais dažais.

Nejautrą patyrę vabzdžiai judėjo mažiau ir buvo „tiesiogine to žodžio prasme sugraužti iš užpakalio“

Judėjimas šalin nuo tokio pavojaus sukelia domino efektą, kai kiekvienas pajudėjęs skėrys paliečia kaimyną priekyje, ir šis taip pat yra priverstas pasislinkti. „Tokiu būdu milijonai individų keliauja į tą pačią pusę, – sako G. Swordas, – kadangi jei jie pabandytų labiau pakeisti kryptį, susidurtų vieni su kitais“.

Tiesa ir tai, kad spiečiai juda ieškodami maistinių medžiagų, tokių, kaip baltymai ir druska, o būryje yra mažiau šansų pakliūti į nasrus grobuonims.

„Tačiau jei individai sustotų, jiems kyla rizika patiems tapti šių esminių medžiagų šaltiniu“, – apibendrina mokslininkas.