Kalno viršūnėje – kaip žuvis vandenyje

Tibetas – aukščiausias pasaulio regionas, vidutiniškai virš jūros lygio pakilęs 4 kilometrus. Prie gyvenimo lygumose įpratę gyventojai čia dažnai suserga vadinamąja aukštumų liga: juos apima nuovargis, šleikštulys, svaigsta galva. Tačiau vietiniams gyventojams akyse netemsta. Ankstesniais tyrimais įrodyta, kad tibetiečių kraujyje deguonies išties yra mažiau, tačiau kūno audiniai jo reikia lygiai tiek pat, kiek ir jūros lygio gyventojams.

Vieno Ohajo valstijos universiteto antrolopologė Sintija Byl (Cynthia Beall) spėjo, kad vietiniai Tibeto gyventojai žemą deguonies lygį kraujyje kompensuoja spartesniu kraujo tekėjimu į audinius. Mokslininkė su kolegomis išmatavo, kiek kraujo per tą patį laiką prateka po tibetiečių ir JAV Klyvlendo valstijos gyventojų riešų oda. Paaiškėjo, kad kalniečiai šia prasme dvigubai greitesni, nors jų pulsas ir kraujospūdis nesiskyrė nuo amerikiečių.

Kad išsiaiškintų šio neįprasto proceso priežastis, mokslininkai papildomai išmatavo azoto oksido kiekį abejose grupėse. Azoto oksidas ir jam skylant susidariusios kitos molekulės priverčia kraujo kūnelius plėstis ir pernešti daugiau kraujo, o kartu – ir deguonies. Pasirodo, tibetiečių kraujyje su ozoto oksidu susijusių produktų koncentracija įprastinę viršija daugiau nei 10 kartų. Tyrimo autorių teigimu, „tai sveikuose žmonėse precedento neturintis atvejis“, tačiau, regis, tibetiečiai dėl to nepatiria jokių nepatogumų.

„Azoto dioksido „įdarbinimas“ įveikti didelio aukščio poveikiui – nuostabus gamtos darbo pavyzdys“, – sako širdies ligų specialistas Džonatanas Steimleris (Jonathan Stamler). Merilendo nacionaliniame sveikatos institute jau planuojami bandomieji tyrimai, per kuriuos panašią į tibetiečių kraujo struktūrą bus bandoma atkurti pacientams po širdies priepuolių.

Tomas Knabikas