Jūros ežių dantys – pamoka fizikams

Dygliuotieji jūros dugno gyventojai akmenyje išgraužia įdubas, kuriose išvengia bangų ir ginasi nuo plėšrūnų. Mokslininkai padarė Kalifornijos purpurinių jūros ežių dantų rentgeno nuotraukų. Jose matyti, kad ežių dantis sudaro kalcito kristalų gijos ir plokštelės, tarpusavyje susipynusios į ypač tvirtą nanodalelių mozaiką.

Tarp kristalų tyrėjai pastebėjo organinės medžiagos sluoksnius. Baksnojimai mikroskopiniais deimanto zondais atskleidė, kad dantys šiose vietose lūžta lengviau. Silpnesnės vietos tikriausiai reikalingos tam, kad nuolat augantys ežių dantys atsikratytų atbukusių vietų ir liktų aštrūs.

Tokia sudėtinga struktūra išsivystė per daugiau nei 200 milijonų metų, ir ji gali veikti geriau nei žmogaus pagaminti įrankiai, – teigia Viskonsino-Medisono universiteto biofizikė Pupa Gilbert. – Įkvėpti šių atradimų, mes galime sugalvoti sluoksniuotus nanodalelių antgalius, kuriuos keisti reiktų retai”.

Tačiau prieš tai mokslininkai turės geriau išstudijuoti organinių sluoksnių sudėtį, taip pat – kristalinių gijų ir plokštelių funkcijas.

„Natūralūs biomineralai yra nuostabūs, iš jų mes mes galime daug išmokti”, – įsitikinusi P. Gilbert.