Jaunystės eliksyro paieškos

Atrodytų, jog filmas „Keista Bendžamino Batono istorija“, kurio herojus gimsta senuku, o metams bėgant tik jaunėja, yra fantastinis. Tačiau taip tikrai neatrodytų medūzai Turritopsis dohrnii, jeigu ji turėtų akis ir mėgtų kiną. Mat šis organizmas sugeba periodiškai atjaunėti. Genialumas iš tiesų slypi paprastume. Polipai, tokie kaip hidros mainais už savo sandaros primityvumą pelnė nemirtingumą. Jie neturi galvos, akių, valgo ir šalina per tą pačią angą, tačiau nesensta. Mokslininkai tikisi, jog šių organizmų tyrimas padės rasti būdus įveikti vėžinius susirgimus ir net atrasti jaunystės eliksyrą.

Biochemikas ir mikrobiologas, NAOS grupės – „Bioderma“ ir „Institut Esthederm Paris“ tyrimų centro vadovas dr. Francois-Xavier Pellay sako: tai susiję su kamieninių ląstelių veikla, tiek mes žinome. Hidra ir medūza naudojasi būtent tuo. Mat jos iš esmės sudarytos iš šio tipo ląstelių. Jos turi kur kas didesnį atsijauninimo potencialą ir jose užkoduota daugiau informacijos nei įprastinėse ląstelėse. Tai vienas aspektas. Kita vertus, unikalūs gyvūnai yra plikieji smėliarausiai, artimesni mums evoliucine prasme. Yra keletas hipotezių dėl jų ilgaamžiškumo. Pavyzdžiui, hialurono rūgštis atlieka itin svarbų vaidmenį šiuose procesuose. Nežinome kokį, bet ši medžiaga padidina šių gyvūnų atsparumą vėžiniams susirgimams. Jie neserga vėžiu.

Eksperimentai su gyvūnais liudija, jog perpylus senoms pelėms jaunų pelyčių kraujo, pagerėja gyvūnų ištvermė, smegenų veikla, jos atjaunėja. Šiuo metu panašūs eksperimentai atliekami ir su žmonėmis, sergančiais Alzhaimerio liga, tikintis panašaus efekto. Nors kai kurie tyrėjai renkasi šį Drakulos arba klasikinių imperatorių kelią, taip pat mėgina pailginti gyvenimo trukmę, mažinant organizmo suvartojamų kalorijų kiekį, daugiausia vilčių teikia kur kas sudėtingesni molekulinės biologijos ir ląstelės inžinerijos metodai, kur manipuliuojama molekulėmis arba genais.

F-X. Pellay: -pastaruosius dvidešimt metų ši sritis susilaukia itin daug dėmesio. Mes vis daugiau sužinome apie senėjimo mechanizmus. Apie oksidacijos procesų vaidmenį kiekviename lygmenyje. Deja, kol kas nežinome, kuo iš esmės skiriasi žmogaus senėjimas nuo kitų naudojamų gyvūnų modelių. Kadangi naudojame daug pelių, o jų senėjimo procesai gali daugiau ar mažiau skirtis nuo mūsų, nes gyvename kur kas ilgiau.

Harvardo universiteto mokslininkai išvedė genetiškai modifikuotas peles, neturinčias fermento telomerazės. Be šio fermento, įprastai apsaugančio ląstelių struktūras vadinamas telomerais, pelės ėmė sparčiai senti. Injekcijomis aktyvavus fermentą, pažeisti audiniai atsistatė ir pelės netgi ėmė jaunėti. Tokie ir panašūs eksperimentai suteikia vilčių, jog senėjimą pavyks gydyti, kaip ir kitas ligas.

F-X. Pellay: mes tikrai žinome, kad labai svarbus ir laisvųjų radikalų vaidmuo. Šis poveikis – tai tarsi ląstelių rūdijimas. Žinome, kad mitochondrijos, išskirdamos tokius radikalus, aktyviai dalyvauja senėjimo procesuose. Palyginus įvairių gyvūnų gyvenimo trukmes, ilgaamžių gyvūnų mitochondrijos gamina kur kas mažiau laisvųjų radikalų, negu trumpai gyvenančių gyvūnų.

Dr. Francois-Xavier Pellay grupės tyrėjai iš pradžių manė, kad svarbesni ląstelei yra DNR pažeidimai, bet vėliau suprato, jog kur kas svarbesnis – baltymų pažeidimas, nes būtent jie valdo visus ląstelės procesus.

Šiuo metu naudojamos kelios ląstelės atjauninimo strategijos. Pirmasis būdas – stabdyti telomerazių degradaciją arba jas atkurti, naudojant sintetinį steroidą danazolį. Antra vertus, mėginama nukreipti specialias molekules į ląstelių jėgaines – mitochondrijas, kad pastarosios gamintų mažiau žalingųjų laisvųjų radikalų. Tai atlieka susintetintas antioksidantas Mito-Q2, kuris kaupiasi mitochondrijose. Trečiasis būdas – bakterijų sintetinama medžiaga rapamicinu sužadinti ir skatinti veikti molekulių sistemas – tokias kaip autofagija, arba baltymų kompleksus, vadinamus proteosomomis. Jie utilizuoja pažeistus arba nepilnai suardytus baltymus. Mat tokių baltymų kaupimasis irgi yra blogas ženklas. Yra dar vienas metodas – selektyvus „nusenusių” molekulių naikinimas priešvėžinio preparato Dasatinibo vaistų molekulėmis.

F-X. pellay: šiuo metu sukurtos ir eksperimentuose naudojamos tokios gerai žinomos molekulės kaip resveratolis. Jos imituoja kalorijų restrikcijos reiškinį. Tai irgi gana efektyvus būdas suardyti žalingas medžiagas, susikaupusias ląstelėje. Šios molekulės jau egzistuoja, ir yra efektyvios eksperimentuose su pelėmis. Kai kurios jau naudojamos klinikiniuose tyrimuose.

Tyrėjai derina kelis aukščiau minėtus metodus siekdami, kad efektas būtų kuo ryškesnis. Juos labiausiai domina odos senėjimo mechanizmai. Oda – ypač sudėtingos sandaros organas, saugantis mūsų kūnus nuo aplinkos poveikio. Išmokus valdyti odos senėjimo procesus, tai būtų labai svarbu ir kosmetologijai, ir bendrai organizmo savijautai. Pagrindinis tyrėjų tikslas – apsaugoti baltymus nuo oksidacinio streso, kuris metams bėgant stiprėja. Kadangi baltymai yra pagrindiniai ląstelių statybiniai blokai ir informacijos tarp ląstelių pernešėjai, jų apsauga yra esminis kelias stabdyti senėjimo procesą.

F-X. Pellay: visai neseniai mačiau molekulę, kuri paskatina mitofagiją. Nemažai molekulių skatina autofagiją – tai bendras procesas. Bet nebuvo specifiškų molekulių, sukeliančių mitofagiją. Tai mitochondrijų apykaitos procesas. Tai man labai patiko, nes tokiu būdu pasiekiami abu tikslai. Ir pažeistų mitochondrijų, ir molekulių apykaitos skatinimas.

Dr. Pellay dirba su žmogaus odos kamieninėmis ląstelėmis (fibroblastais). Bandoma sukurti efektyviausią priemonę, stabdančią odos senėjimo procesus. Tokie produktai reklamuojami visame pasaulyje, tačiau nėra labai efektyvūs. Tikimasi, jog situacija gali pasikeisti iš esmės, kai rinkoje pasirodys naujas produktas – ekstremofilinių bakterijų ekstraktas. Iš sniege gyvenančių bakterijų išskirta medžiaga itin efektyviai apsaugo baltymus nuo pažeidimų.

F-X. Pellay: žinome, kad yra įvairių būdų pailginti gyvenimo trukmę. Tačiau nedaug padaryta, derinant ir papildant šias strategijas, siekiant sustiprinti efektą. Todėl tai dalis to, ką mes darome. Panaudoti jų visų gali ir nepavykti, nes kai kurios gali veikti viena prieš kitą. Todėl įmanoma, kad panaudosime kelias strategijas nuosekliai. Iš pradžių paspartinsime susikaupusių žalingų medžiagų ardymą, o po to mėginsime pataisyti mitochondrijas.

Rolandas Maskoliūnas