DIAGNOZĖ PO TŪKSTANČIŲ METŲ

Paleopatologija – mokslo sritis, tyrinėjanti žmonių ligas praeityje. Netgi labai tolimoje praeityje. Prieš dešimt metų sensaciją sukėlė keliolikos Egipto faraonų mumijų genetinių tyrimų rezultatai. Paaiškėjo, kad Egipto valdovai praktikuodavo vedybas tarp labai artimų giminaičių. Todėl jie kentėjo nuo įvairių paveldimų ligų. Tokio likimo neišvengė ir legendinis Tutanchamonas. Šio devyniolikmečio faraono kape buvo rasta daugiau kaip 100 lazdelių pasiramsčiuoti, taip pat įvairių vaistinių augalų sėklų, vaisių. Tai patvirtina, kad valdovas buvo silpnos sveikatos.
2010 m. buvo atlikti Tutanchamono ir kitų kelių karališkų mumijų genetiniai tyrimai, taip pat ir dviejų kape rastų naujagimių mumijų. Viena vertus, paaiškėjo, kad šio faraono tėvai buvo labai artimi giminaičiai – gal net brolis ir sesuo. Nenuostabu, kad ir Tutanchamonas kentėjo nuo kraujomaišos sukeltų genetinių defektų. Buvo analizuojama iš mumijų kaulinės medžiagos išskirta DNR, kas padėjo atrasti tarp muziejuje esančių mumijų faraono motiną ir tėvą (Akhenateną). Ypač įdomu, jog buvo atlikta ir patogeninių organizmų genetinė analizė. Ji patvirtino, jog faraonas buvo užsikrėtęs maliarija, itin sunkia jos forma. Kojos lūžis ir maliarija tapo lemtinga kombinacija, pražudžiusia Tutanchamoną. Būtent tokie genetiniai metodai ir Lietuvos paleopatologams leidžia daugiau sužinoti apie praeities visuomenės gyvenimą, jos ligas ir įvairias patologijas.
Antropologas, prof. Rimantas Jankauskas aiškina, kad atliekant tokius tyrimus, rašytiniai šaltiniai gali būti naudojami tik kaip pagalbiniai. Paleopatologai tiria objektyvius pėdsakus ir objektyvias liekanas – tai kas iš žmogaus lieka po mirties. Kaulus, dantis, ir minkštuosius audinius kai jie išlieka, pavyzdžiui, mumifikuojasi.
Vienas iš tyrimų objektų yra mumijos. Lietuvoje mumijų turime, tačiau norint tirti jų minkštuosius audinius, juos įvertinti reikia specifinių laboratorijų, kurių kol kas neturime.
Tai turi būti neinvaziniai arba minimaliai invaziniai tyrimai. Standartiniai šiuo atveju yra radiologiniai tyrimai, pageidautina – kompiuterinė tomografija. Jeigu audiniai praardyti, jų vientisumas pažeistas, paimama keletas mėginių laboratoriniams tyrimams. O tie tyrimai yra tokie patys kaip klinikoje. Dabar populiarūs genetiniai tyrimai. Tiek asmenų kaulų, tiek patogenų – ligų sukėlėjų, kurių kurių pėdsakų galima ieškoti mumijose.
Kokio amžiaus mumijas įmanoma ištirti genetiškai? Pasirodo, jog svarbus ne amžius, bet jos išsilaikymas. Todėl mokslininkai gali įvairiapusiškai tyrinėti Egipte rastus balzamuotus palaikus žmonių, gyvenusių net prieš kelis tūkstantmečius. Beje, tokiu būdu, naudojant genetinius tyrimus, kompiuterinę tomografiją, buvo tiriamos ir Lietuvoje esančios Egipto mumijos. Pasirodo net kelias mes turime Vilniaus muziejuje. Egiptologės Arcimavičienės atvežtos mumijos iš Egipto yra Nacionaliniame muziejuje.
Mumifikuoti palaikai randami Lietuvos bažnyčiose. Jau nuo 2011 metų Vilniaus universiteto Antropologijos laboratorijoje tiriamos įvairios mumijos, įskaitant Dominikonų bažnyčioje atrastus XVIII-XIX a. gyvenusių miestelėnų palaikus. Pirmą kartą tyrėjų dėmesio jos sulaukė lenkų okupacijos metais. XX amžiaus septintame dešimtmetyje kūnus apžiūrėjo mokslininkas Juozas Markulis. Ir pagaliau prieš kelerius metus antropologai gavo progą dar kartą ištirti 23 likusias mumijas kompiuterinės tomografijos metodu, taip pat paimti jų vidinių audinių mėginius.
Mokslininkai atsiskleidė tai, kas kaulinėje medžiagoje neišlieka. Pavyzdžiui, aterosklerozės įrodymai. Rasta išlikusių kraujagyslių pėdsakų, kur puikiai matosi aterosklerozės plokštelės. Tai XVII-XVIII a. Vilniaus aukštuomenės mumijos.
Mėginių analizė patvirtino ir tai, kad kai kurie individai kentėjo nuo plaučių tuberkuliozės. Iš skeleto galima nustatyti tik kaulų tuberkuliozę. Atrodo, kad anuo metu plaučių tuberkuliozė buvo žymiai dažnesnė liga visuomenėje, ką liudija sukalkėję tarpuplaučio limfiniai mazgai. Yra ir pėdų deformacijų, susijusių su moterų specialios avalynės nešiojimu, rachito įrodymų.
Tokiais metodais tyrėjai surenka objektyvią informaciją apie konkretaus istorinio laikotarpio visuomenės gyvenimo ypatumus, mitybos įpročius, ligas, epidemijas. Nes rašytiniai šaltiniai yra subjektyvūs. Įvykių interpretacijos priklausė nuo metraštininko. Suprantama, jog niekas tuo metu nerašė ir apie parazitus. Tačiau tokių žarnyno parazitų VU mokslininkai rado vienos Dominikonų bažnyčios mumijos žarnyne. Šie tyrimai padeda patikslinti nusistovėjusią istoriją. Ir išsklaidyti mitus apie auksinę praeitį, teigia prof. R. Jankauskas. Pasirodo buvo ir nutukusių, sergančių ateroskleroze ir podagra. Pagrindinė tokių ligų priežastis – gausi ir nesubalansuota mityba. Kitas svarbus tyrimų objektas – infekcinės ligos, siautėjusios prieš kelis šimtus metų. Daugelis jų šiuo metu jau yra išnykusios. Antropologams pavyko iš Dominikonų bažnyčios mumijos išskirti raupų sukėlėją ir iššifruoti jo genomą. Tada tyrėjai gali įvertinti, kaip greitai mutuoja ligos sukėlėjas. Tuo pačiu tai galėtų būti atskaitos tašku vertinant, kaip kinta virusai.
Mes be paliovos lenktyniaujame su patogeniniais mikroorganizmais. Technologijos ir medicinos žinios progresuoja, bet, kaip liudija koronaviruso atvejis, to nepakanka. Kuo daugiau žinome apie šių patogenų evoliuciją, tuo geriau galime su jais kovoti. Pavyzdžiui, paėmus mėginius iš Alpių ledynuose rasto, prieš penkis tūkstančius metų gyvenusio individo (mokslininkų pavadinto Otziu) pilvo ir žarnyno, buvo rekonstruotas bakterijos Helicobacter pylori genomas. Šis mikroorganizmas ir dabar yra pavojingas, sukelia vėžį. 2020 metais paskelbta, kad atlikus kaulinio ir minkštųjų audinių mikrobinės sudėties genetinę analizę, buvo rekonstruoti 2000 metų amžiaus Egipto mumijoje rastų patogenų genomai, tarp jų ir žmogaus hepatito B viruso.

Pastaruoju metu istoriją praturtina kitos mokslo sritys. Štai 2017 metais dr. Raimonda Ragauskienė išleido intriguojančią monografiją „Mirties nugalėti nepavyko“ apie Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinę istoriją. Knygoje aprašomos jų ligos, gydymo būdai. Taip pat ir Barboros Radvilaitės tragiška mirtis nuo vėžio. Žinios apie fizinę ar psichinę įtakingų asmenų sveikatą, jų šeimas leidžia geriau suprasti ir interpretuoti praeitį.
Įdomu šioje knygoje paskaityti ir apie to meto mediciną, nes gydytojų paslaugų dažnai reikdavo didikams dėl jų specifinio gyvenimo būdo – ilgų kelionių ant žirgo, gyvenimo drėgnose šaltose menėse, didelio kūdikių mirtingumo. Deja, gydytojai nedaug kuo galėdavo padėti savo įtakingiems klientams. O juk nuo chroniško negalavimo kenčiantis valdovas galėdavo ir karą sukelti arba, priešingai – netinkamai jam vadovauti.
Prof. R. Jankauskas sako, kad iki XIX amžiaus medicina buvo „herojinė“. Herojus buvo pacientas, jeigu jis gydymą išgyvendavo. Viskas buvo gydoma kraujo nuleidimais, prakaito varymu, vimdomaisiais, vidurius liuosuojančiais ir šlapimą varančiais.
Knygoje labai išsamiai aprašyta visa Barboros Radvilaitės sunkios ligos istorija. Mokslininkai kol kas neketina grįžti prie šios temos. Tačiau jie turi kitų svarbių planų – atlikti Kėdainių Radvilų palaikų antropologinę ir genetinę analizę.
Dubingių piliavietėje XV a. buvo LDK valdovo Vytauto, o vėliau Radvilų giminės pilis, jų dvaro kompleksas. Legendinių Lietuvos kunigaikščių Radvilų palaikai identifikuoti 2004 metais. Ten stovėjo ir bažnyčia. Pirmiausia antropologai ketina nustatyti Kėdainių bažnyčioje esančių palaikų giminystę, palyginus paimtus mėginius su Dubingiuose gyvenusių Radvilų genetine medžiaga. O po to išanalizuoti ir ligas, kuriomis šie didikai sirgo.
Tokie tyrimai atliekami ne tik Lietuvoje. Italijoje paleopatologų dėmesio yra sulaukusi Medičių dinastija, XIII amžiuje valdžiusi Florenciją ir paskatinusi Renesanso atsiradimą. Genetinė analizė liudija, kad šios garsios ir įtakingos giminės atstovai kentėjo nuo paveldimos ligos, pavadintos jų vardu – Medičių sindromo. Tai odos liga, sukeldavusi slankstelių sukaulėjimą ir stuburo kanalo susiaurėjimą, patologinį odos paraudimą ir besikartojančius sąnarių negalavimus.
Manoma, kad dauguma Medičių turėjo problemų su sąnariais. Amžininkai vadino tai podagra. Tyrinėti pradėta 1945 metais, ekshumavus keturių Medičių kartų palaikus (15 skeletų) San Lorenzo bažnyčioje. Be to, atrasta, kad Kozimas vyresnysis, Kozimas I-asis ir Ferdinandas I-asis sirgo ir Forestjė liga – difuzine idiopatine skeleto hiperostoze – su antro tipo diabetu siejama liga. Taigi, paleopatologai mano, kad Medičiai turėjo net tris skirtingas sąnarių ligas.
Kai 2020-ųjų vasarą apsilankiau VU Medicinos fakulteto prozektoriume, čia radau daugybę skeletų, kuriuos kruopščiai valė ir rūšiavo fakulteto darbuotojai. Tai sovietų kariuomenės belaisvių, patekusių į Vermachto nelaisvę 1941-43 metais, palaikai. Jie atkasti Zoknių oro uosto teritorijoje. Ištyrus jie bus perlaidoti. Pirmieji tyrimų duomenys jau pateikė mokslininkams šiokių tokių siurprizų. Buvo rasta įvairių traumų ir ligų pėdsakų.

Pastaruoju metu VU antropologams teko identifikuoti 1863 m. sukilimo dalyvių palaikus, Antakalnio Našlaičių kapinėse užkastų asmenų, tarp kurių identifikuoti Adolfo Ramanausko-Vanago, kitų pokario rezistencijos dalyviai, palaikus. Toliau ketinama ištirti Kėdainių Radvilas, nustatyti jų tapatybes, tyrinėti Nesvyžiaus panteoną Baltarusioje. Nesvyžiaus pilyje yra didysis Radvilų panteonas. Kristaus kūno bažnyčioje ilsisi net 72 Radvilos. Tarp jų – Lietuvos maršalkos, vėliau tapusio Vilniaus vaivada, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, LDK ginklininko Karolio Stanislovo Anupro Radvilos, kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos (Žuvelės) ir kitų įtakingiausių giminės atstovų palaikai. Jeigu paleoantropologams pavyks juos ištirti, Lietuvos istorija įgaus dar daugiau spalvų.
Rolandas Maskoliūnas