Bakterijos + nuotėkų vanduo = grynas vandenilis

Kol kas vandenilis daugiausia gaminamas iš angliavandenilių, t.y., negiliai po žeme randamų medžiagų, kurias įvairiomis proforcijomis sudaro anglis ir vandenilis (nafta, metano dujos, etc.). Bėda ta, kad vandeniliu varomi automobiliai neišskiria atmosferą šildančių dujų, tačiau tai už juos daro vandenilį gaminantys fabrikai. Tiesa, yra ir geresnis metodas, pavadintas vandens hidrolize: čia vandenilis išgaunamas vandeniu paleidžiant elektros srovę.

Tačiau grįžkime prie bakterijų. Patalpinę jas specialioje kameroje su acto rūgštimi, mokslininkai stebėjo, kaip bakterijos maitinasi rūgštimi ir išskiria elektronus bei protonus, kurie virsta silpna 0,3 V elektros srove. Prijungus nedidelę papildomą srovę iš išorės, iš skysčio pradėdavo kilti vandenilio burbuliukai.

 

Aparatas, kuriame bakterijos, veikiamos nedidele elektros srove, iš nuotėkų išgauna vandenilį.

„Reikia 10 kartų mažiau energijos nei vandens elektrolizėje“, – pasakoja JAV Pensilvanijos universiteto profesorius Briusas Louganas (Bruce Logan). Elektros sutaupoma todėl, kad bakterijos atlieka pagrindinį skaidymo darbą, o srovė tik sujungia daleles į vandenilį. Profesoriaus teigimu, bakterijos į vandenilio dujas gali perdirbti beveik visas organines medžiagas, o vietoje acto rūgšties puikiausiai tinka kitos greitai išgaruojančios rūgštys, taip pat celiuliozė ar gliukozė. Vienintelis šalutinis produktas – vanduo.

Nors gaunamas vandenilis yra dujų, o ne skysčio būsenos, jis vis tiek tiktų užvesti automobiliams. Tiesa, kol kas elementai, kuriuose dirba bakterijos, šiam tikslui yra per dideli. „Tokį reaktorių gali įrengti maisto apdirbimo įmonėje, prijungti prie nuotėkų ir iš jų gaminti vandenilį“, – technologijos pritaikymo pavyzdį pateikia B. Louganas. Kadangi celiuliozė yra pagrindinė sudedamoji augalų dalis, vandenilio fabrikėliai turėtų ypač pasiteisinti kaimo vietovėse.