Atgaivinti mamutą!

1986 metais žymus alpinistas Reinholdas Messneris tvirtino akis į akį susidūręs su sniego žmogumi, vadinamu Ječiu. Vėliau jis parašė knygą „Ječio paieška” ir teigė vieną tokią būtybę netgi nudobęs. R. Mesnerio manymu, Jetis iš tikrųjų yra rudasis Himalajų lokys, įrašytas į Raudonąją knygą. Šis gyvūnas, gyvenantis Nepale ir Tibete, gali vaikščioti ir dviem, ir keturiom letenom. Pirmą kartą paslaptingos būtybės pėdsakus žmonės aptiko XIX amžiuje. Nuo to laiko periodiškai pasigirsta gandų apie jetį, bet nenuginčijamų įrodymų niekas taip ir nepateikė.

Fantastinės komedijos „Sniego žmogus ir Hendersonai” autoriai irgi pasinaudojo šia paslaptimi, kad palinksmintų žiūrovus. Hendersonų šeimynos automobilis partrenkia keistą gauruotą padarą miško keliuke. Jie jį parsiveža namo, o ten gauruotis atsigauna ir sukelia namuose tikrą chaosą. Filmo moralas akivaizdus: jis skatina toleranciją kitokiems. Kita vertus, Hariu pavadintą sniego žmogų galima įsivaizduoti kaip įkyrų svečią, su kuriuo galbūt teko susidurti ir jums. Po dvidešimties metų Ječiai pasirodė nuotykių filme „Mumija: imperatoriaus drakono kapas”. Čia jiems teko gelbėtojų misija. Jie kritišką akimirką padėjo egiptologų porai, vėl gelbstinčiai pasaulį nuo blogio. Atrodo, kad taip paprastai Sniego žmogaus legendos numarinti nepavyks.

Dinozaurų prisikėlimas?

Kai kuriais atvejais, norint sužinoti, kaip atrodė seniai dingęs objektas, neverta jo ieškoti. Geriausia pasidaryti iš naujo. Taip sakant, prikelti iš nebūties. Pavyzdžiui, dinozaurai. Archeologų radiniai liudija, kad tai buvo fantastiški, neįtikėtini gyvūnai. Kadangi jie gyveno taip ilgai, evoliucija turėjo erdvės pasireikšti. Dinozaurai buvo nepaprastai įvairūs, Jų formos nepadarytų gėdos net Salvadorui Dali. Kai kurie iš jų svėrė dešimtis tonų. Kiti buvo labai greiti ir agresyvūs. Ir kaip jie taip ilgai išgyveno? Matyt, neturėjo konkurentų ir nepatyrė krizių. Jeigu turėtume tokį gyvą padarą, galbūt tai padėtų mums geriau suprasti evoliuciją. Rež. Styvenas Spilbergas 1993 metais ekranizavo Maiklo Kraitono nuotykių romaną „Juros periodo parkas”. Pagrindinė šio mokslinio fantastinio kūrinio idėja – intriguojanti, bet gan reali. Atkurti išnykusią gyvūnų rūšį, išskyrus jų DNR iš gintare užkonservuotų ląstelių.

Savo trilogijoje režisierius į parką surinko pačius įspūdingiausius dinozaurus. Idėja puiki, tačiau jau pačioje pradžioje atsitinka katastrofa. Tokia ekosistema pernelyg sudėtinga, kad galėtų sklandžiai funkcionuoti. Ypač, kai lyg tyčia toje vietovėje prasideda audra ir sutrinka kai kurios parko apsaugos sistemos. Žmonių ir dinozaurų dvikovoje žmonės beveik neturi šansų. Nerūpestingus nuotykių ieškotojus išgelbsti tik atsitiktinumas. Todėl keista, kad tokie gudrūs gyvūnai, aršūs grobuonys velociraptoriai išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo.

Tai tebėra didžiausia paslaptis ir įdomiausias klausimas – kas gi su jais nutiko? Įvairovė, kuri užėmė visą planetos sausumą tuo metu, lygiai prieš 65 mln. metų išnyko, nepalikusi jokių evoliucinių pasekėjų. Tiesiogiai iš dinozaurų jokia šiuolaikinių stuburinių grupė taip ir neišsivystė.

Mokslininkus jau seniai kamuoja šis klausimas. Masinių išmirimų, pavyzdžiui, jūrose gyvenusių bestuburių, Žemėje būta bent penki. Tai gali būti susiję su kosminėmis priežastimis, pasikeitusiomis klimato sąlygomis ir pan. Nepaisant šito, visais atvejais evoliucinė įvairovė atsikūrė. Laisvas ekologines nišas užėmė kitos gyvūnų rūšys. Bet kodėl taip staiga ir draugiškai išnyko dinozaurai?

Yra keli požiūriai. Kai jie išnyko, Mezozojaus ir Kainozojaus erų riboje prasidėjo paskutinis alpinės kalnodaros ciklas. Išseko seklios jūros. Atsirado metų laikų kaita, temperatūros svyravimai. Dinozaurai turėjo inercinę kūno temperatūros reguliavimo sistemą, todėl tapo neatsparūs šiems pokyčiams. Tačiau yra ir kitų idėjų. 1983 metais buvo paskelbta mokslininkų tėvo ir sūnaus Alvarezų hipotezė, kad Žemė tada susidūrė su kosminiu kūnu. Tai susiję su vadinamąja iridžio anomalija. Šio metalo gausu meteorituose, bet palyginti nedaug – Žemėje. Numanomu meteorito kritimu metu atitinkamuose geologiniuose sluoksniuose šio metalo pėdsakų rasta gan daug. Ši data sutampa su dinozaurų išnykimu.

„Juros periodo parko” istorija kino ekrane tapo trilogija. Tai vienas sėkmingiausių Styveno Spilbergo projektų. Žiūrovai galėjo susipažinti su daugybe kompetentingai rekonstruotų dinozaurų, viešpatavusių mūsų planetoje ištisus 160 mln. metų – nuo vidurinio ir vėlyvojo Triaso iki Kreidos periodo pabaigos.

Dinozaurai mums atrodo labai senoviški gyvūnai, bet jie nėra seniausi ropliai. Jie išsivystė iš senųjų diapsidų. Evoliuciškai jie jaunesni už žinduolių protėvius. Nes tai irgi buvo ropliai, iš kurių išsivystė žinduoliai.

Žinduoliai išsivystė iš labai senų roplių, atsiradusių prieš krokodilus, iš sinapsidų grupės. Tai nustatyta pagal anatominę kaukolės struktūrą. Jie dominavo sausumoje Permio periodu. Po to atsirado pirmieji diapsidai ir iš vienos tokios diapsidų šakos išsivystė archozaurai. Iš pastarųjų toliau vystėsi krokodilai ir dinozaurai. Su archozaurais susiję ir šiuolaikiniai paukščiai. Tačiau paukščių protėviai yra ne dinozaurai. Evoliucine prasme vištos senas protėvis yra krokodilas.

Nors paskutinieji dinozaurai išmirė prieš 65 mln. metų, jų griaučių nuolat randama Šiaurės Afrikoje, kai kuriuose Šiaurės Amerikos regionuose – Arizonoje, Nevadoje. Taip pat centrinėje Azijoje, Mongolijoje. Tai leidžia vis geriau įsivaizduoti ir rekonstruoti jų evoliuciją. Mokslininkai mano, kad dinozaurai – ropliai skyrėsi nuo šiuolaikinių roplių. Pagrindinis klausimas – ar jie buvo šiltakraujai, ar ne. Dabar mokslininkai mano, kad jie turėjo inercinę homotermiją, kuriai palaikyti buvo reikalingas tam tikras kūno masės ir kūno paviršiaus santykis. Kuo mažesnis padaras, tuo tas santykis nepalankesnis. Mat jam reikia daug papildomos energijos, kad palaikytų kūno temperatūrą. Dinozaurai iš esmės nebuvo šiltakraujai. Bet tuo metu egzistavusiose klimato sąlygose jie jautėsi puikiai ir galėjo praktiškai be saiko auginti kūno masę. Kuo didesnis, tuo jam buvo geriau. Dydį ribojo tik skelto sugebėjimas išlaikyti raumenų masę.

Giganotosaurus (gr. „gigantiškasis pietinis driežas”) skeletas Australijos muziejuje. Tai antras pagal dydį žinomas mėsėdis dinozauras, stambesnis net už populiarųjį Tyrannosaurus rex. Jo fosilijų rasta Argentinoje.

Anksčiau buvo manoma, kad tokie milžiniški dinozaurai kaip diplodokai turėjo lindėti vandenyje, kad nesugniužtų nuo savo pačių svorio. Dabar nebesilaikoma nuomonės, kad jie turėjo panardinti savo kūną. Kaulų struktūra liudija, jog jie panašūs į žinduolių kaulus. Biomechaniniai skaičiavimai rodo, kad dinozaurai visgi galėjo išlaikyti tokią masę ir nepavargti. Ką dar pavyko sužinoti per paskutinį dešimtmetį ir ar įmanoma, neatgaivinus šių gyvūnų, kalbėti apie jų elgseną?

Mokslininkai remiasi dar Kiuvje nustatytomis rekonstrukcijų taisyklėmis pagal skeleto dalis. Dabar jau analizuojami netgi iškastiniai dinozaurų pėdsakai. Pavyzdžiui, kolektyvinės kiaušinių dėtys. Remiantis tais duomenimis, su išlygomis kalbama apie dinozaurų elgseną. Mokslininkai mano, kad jie skiriasi nuo šiuolaikinių roplių. Kai kurios rūšys gyveno gan socialiai, grupėmis. Kita vertus, jeigu yra kolektyvinės kiaušinių dėtys, dinozaurai galėjo bendrai rūpintis jaunikliais. Šiuolaikiniams ropliams tai visiškai nebūdinga.

Būtent šie tyrimai ir verčia keisti mūsų ankstesnį supratimą apie dinozaurus, apie jų sugebėjimus. Manoma, kad vėliausiai gyvenę dinozaurų atstovai turėjo gan sudėtingą socialinę organizaciją, mokėjo nuspėti įvykius ir netgi daryti išvadas. Tad galutines išvadas mokslininkams daryti ankstoka. Matyt, sulauksime dar ne vieno filmo apie šiuos egzotiškus gyvūnus, palikusius ne tik daug kaulų, bet ir mįslių.

Kalbant apie dinozaurus buvo manoma, kad tai buvo dideli neprotingi gyvūnai. Naujausi tyrimai liudija visai ką kita. Išnagrinėjus encefalizacijos koeficientą (smegenų dydžio santykį su kūno santykiu) paaiškėjo, kad vidutinių dinozaurų rūšių atveju šis dydis kelis sykius pranoksta visų šiuolaikinių roplių koeficientą. Todėl filme vidutinio dydžio dinozaurai, velociraptoriai parodyti teisingai. Jie išties buvo protingiausi.

Muziejus

Jeigu domitės dinozaurais, jeigu jus žavi šie gyvūnai, rekomenduoju aplankyti Londone esantį Gamtos istorijos muziejų. Jame yra daugiau kaip 10,000 dinozaurų griaučių, jų fragmentų. Tai viena turtingiausių šių gigantiškų gyvūnų, mūsų planetoje gyvenusių bemaž 160 milijonų metų, kolekcija pasaulyje. Šioje ekspozicijoje labai nuodugniai paaiškinta, kaip dinozaurai atrodė iš išorės ir vidaus. Kokia buvo jų odos struktūra ir raumenys. Kaip jie dauginosi, kaip vaikščiojo ir kodėl galų gale išmirė. Ekspozicija nuolat atnaujinama, kai mokslininkai randa kokią nors intriguojančią naujieną. Viena iš didžiausių sensacijų – plunksnuotieji dinozaurai, kuriuos irgi galima čia pamatyti. Tiesa, tik rekonstruotus judančius modelius.

Daug muziejuje eksponuojamų kaulų surinko patys anglai. Žymiausia dinozaurų kaulų ieškotoja buvo Marė Aning, gimusi 1799 metais. Sulaukusi vos vienuolikos metų, ji Pietų Anglijoje surado ichtiozauro griaučius. Dinozaurų paieškos tapo moters aistra, kuri tęsėsi iki pat jos ankstyvos mirties. Ji buvo viena iš pirmųjų, bet ne vienintelė. Ekscentriškas dvasininkas, mokytojas ir paleontologas Viljamas Baklandas 1824 metais aprašė pirmąjį dinozaurą – megalozaurą. Daug paleontologijos mokslui nusipelnė profesorius Ričardas Ovenas, Otneilas Čarlzas Maršas ir kiti dinozaurų medžiotojai.

Naujos, kompiuterinės technologijos keičia parodų lankymo būdus, o naujos iškasenos ir mokslinės teorijos – pačią ekspoziciją. Pagrindinėje muziejaus galerijoje, priešais įėjimą išdidžiai stovi ilgą uodegą pakėlęs dinozauras diplodokas. Prieš kelerius metus jis tą uodegą vilko žeme. Tol, kol paleontologai išsiaiškino, kaip iš tikro atrodė ir vaikščiojo šis 26 metrų ilgio milžinas. Kita perversmą evoliucinėje biologijoje iliustruoja nauji plunksnuoti eksponatai dinozaurų galerijoje. Du velociraptoriai ketina užpulti darnią oviraptorių šeimyną. Nejaugi šie plunksnuoti padarai gali būti dinozaurai? Ko gero, taip. Maždaug prieš dešimtmetį Kinijoje paleontologai rado daug plunksnuotų dinozaurų liekanų. Dabar neabejojama, jog plunksnas gamta sukūrė anksčiau, negu paukščius, prieš milijonus metų jomis padabinusi dvikojus plėšriuosius dinozaurus.

Plunksnuotieji dinozaurai – tai viena naujausių sensacjų. Jie buvo atrasti Kinijoje. Gal po penkerių metų, atlikus analizes, jie privers pakeisti mūsų požiūrį į paukščių evoliuciją. Iki šiol laikoma, kad seniausias paukščių protėvis yra archeopteriksas, rastas Vokietijoje. Jeigu ne plunksnų atspaudai, jis nebūtų buvęs laikomas seniausiu paukščiu. Nes skeleto kaukolės struktūra, nariuota uodega, dantytas snapas ir kiti požymiai buvo būdingi visiems dinozaurams. Bet suradus plunksnuotus dinozaurus Kinijoje, dabar jau sunku pasakyti, ar tai tiesa.

Trečia įminta mįslė susijusi su „Juros periodo parko” žvaigžde Tyrannosaurus rex. Specialioje šiam siaubūnui skirtoje ekspozicijoje buvo demonstruojama, jog šis padaras dažniau mėgavosi dvėseliena, negu puldavo kitus dinozaurus ar šiaip silpnesnius už save. Jo kraugeriškumas, rodos, buvo gerokai perdėtas. Tikri ir vieninteliai pasaulyje puikiai išsilaukiusio 70 mln. metų amžiaus Tyrannosaurus Rex griaučiai eksponuojami Čikagos muziejuje. Na, o judančius eksponatus gamina įvairiose pasaulio šalyse, kadangi tai puiki pramoga ir gamtos pažinimo priemonė.

Pastaruoju metu atrandama daug naujų rūšių ir grupių. Kaip bebūtų keista, atrodytų toks konservatyvus mokslas kaip paleontologija šiais nanotechnologijų laikais pergyvena klestėjimo laikotarpį. Daug mokslininkų įsilieja į šią sritį, todėl nemažai ir atradimų. Bet tai ilgas darbas. Kol naujai iškastas dinozauras patenka į mokslinį kontekstą, praeina ne mažiau kaip 10 metų.

Mamutai

Dinozaurai – tai labai įdomu, bet kol kas apie jų atgaivinimą kalbėti nerealu. Kaip tai bebūtų liūdna. Kur kas realesnė atrodo galimybė prikelti iš nebūties kitą egzotišką gyvūną – mamutą. Paskutinis toks gauruotas milžinas mirė maždaug prieš 10,000 metų. Taigi, palyginti neseniai. Amerikos mokslininkų grupei pavyko išskirti mamuto DNR. Tas mamutas, nugaišęs prieš 20,000 metų, gulėjo Sibire, amžinojo įšalo zonoje. Iš jo plaukų ir buvo išskirta neįkainojama genetinė informacija. Kol kas iššifruota apie 90% šio gauruočio genomo. Japonų mokslininkai pasiskubino pranešti, kad tikisi surasti užšaldytos mamuto spermos ir ja apvaisinti dramblio patelę. Gimęs jauniklis būtų paleistas ganytis Sibiro safari parke. Deja, viltys kol kas buvo bergždžios. Spermatozoidų nepavyko rasti. Matyt, teks pasinaudoti genų inžinerijos metodais. Šiaip ar taip, kol kas apie tikro, gyvo mamuto išauginimą kalbėti dar per anksti, tačiau tiek genetinės medžiagos pakanka įrodyti, kad drambliai yra mamutų palikuonys. Tik nuplikę, kaip koks Briusas Vilis.

Mamutai yra ir filmo „10,000 metų prieš mūsų erą” herojai. Jie iš tiesų ganėsi Šiaurės Amerikos ir Eurazijos stepėse. Atsiradę prieš 1,8 mln. metų, o išnykę prieš 10,000 metų, Jie buvo labai svarbūs medžiotojams rinkėjams, kurie valgė mamutų mėsą, naudojo jų kailį ir iltis. Pleistoceno epochoje Žemėje gyveno milijonai šių gyvūnų. Vieno 6 – 8 tonų sumedžioto gyvūno mėsos pakako išsimaitinti keturiems šimtams žmonių keletą savaičių. Nenuostabu, kad žmonės mamutus įamžino savo piešiniuose, kaulinėse skulptūrėlėse. Anksčiausiems tokio meno pavyzdžiams, surastiems Europoje, yra 35,000 metų.

Mamuto DNR sudaro apie keturi mlrd. nukleotidų porų. Tai prilygsta šiuolaikinio Afrikos dramblio genomo dydžiui. Tačiau norint juos palyginti, teks palaukti, kol kita mokslininkų grupė baigs šifruoti dramblio genomą. Beje, manoma, kad dramblių ir mamutų keliai išsiskyrė prieš 6 mln. metų. Beveik tuo pačiu metu, kaip žmonių ir šimpanzių. Tačiau primatai evoliucionavo dvigubai greičiau, negu drambliai.

Jeigu viskas eis kaip planuota, kada nors Žemėje atgims ir mastodontai bei kardadančiai tigrai. Dinozaurų prisikėlimas nerealus, nes rasti jų DNR nėra vilčių. Pakanka keliolikos tūkstančių metų, kad ji visiškai suirtų. Todėl kur kas realiau įgyvendinti filmą „Ledynmetis”, negu ciklą „Juros periodo parkas”.

Atgaivinti mamutą galima, sukūrus jo embrioną ir įsodinus į dramblio patelės gimdą. Yra du keliai tikslo link. Galima paimti dramblio ląstelę ir taip modifikuoti kai kuriuos jos genus, kad tas rinkinys atitiktų mamuto DNR. Kitas kelias – panaudojus sintetinės biologijos metodus, susintetinti mamuto DNR, o kartu – ir mamuto ląstelę. Tai bus įmanoma padaryti per artimiausius dešimt metų, teigia specialistai.

Reziume

Evoliucinė antropologija, paleogenetika, paleobiochemija, archeogenetika… egzotiškai skambančių pavadinimų gausa liudija, kad evoliuciją, gyvybę apskritai ir ląstelėse vykstančius procesus tyrinėjantys mokslininkai labai domisi seniai mirusiais objektais. Šiuolaikinės genų analizės technologijos leidžia, kol kas teoriškai, atgaivinti prieš tūkstančius metų mirusius gyvūnus ir netgi mūsų protėvius arba konkurentus. Tokius, kaip neandertaliečiai. Geriausia, kai randamas į kaulą sušalęs gyvūnas ar žmogus. Tada iš jo dantų ar plaukų, kaulų čiulpų galima išskirti genetinės medžiagos. O ji kartais atskleidžia ypatingų siurprizų. Apie tai, kokių netikėtumų antropologams pateikė surastos neandertaliečių liekanos ir kaip Lietuvos mokslininkai, tirdami tūkstančių metų senumo DNR, mėgina nustatyti, kaip ir kada dabartinės Lietuvos teritorijoje apsigyveno žmonės, sužinosite kitame straipsnyje.

Rolandas Maskoliūnas