Apie Europos ir pasaulio likimą

Teroro aktai Europoje ir kitose šalyse paskatino diskusijas apie pasaulio ir Vakarų civilizacijos ateitį, apie jos tikrą ar tariamą saulėlydį. Nejaugi istorija kartojasi ir mums gresia senovės Romos imperijos likimas, kurią prieš maždaug pusantro tūkstančio metų užplūdo barbarai? Dabar jų vaidmenį atlieka pabėgėliai ir teroristai, o pasaulis neranda efektyvių sprendimų. Metų pabaiga – gera proga pasikalbėti su filosofu apie nerimą keliančias ekonomines ir socialines tendencijas, pasikeitusias politinių ir karinių veiksmų taisykles, agresijos protrūkius politikų bejėgiškumo akivaizdoje.

Filosofas dr. Povilas Aleksandravičius, neseniai išleidęs monografiją „Europos mąstymo kryptys ir ateitis“, sako: šiandien kalbėti apie Europą atskirai nebegalima. Esu įsitikinęs, kad Europos likimas ir žmonijos likimas yra bendras. Tokia yra globalizacija.

Akivaizdu, kad žmonija susiduria su kritinėmis problemomis. Pradedant klimato pokyčiais ir baigiant religiniais konfliktais, augančia turtine nelygybe. Filosofai teigia, kad ieškodami tų problemų priežasčių ir sprendimų, turime gilintis į žmonijos sąmonę. Privalome suprasti, kas vyksta ne geopolitikoje ar ekonomikoje, bet pačiame žmoguje. Kaip mąstome ir ar mums reikia keisti požiūrį į pasaulį ir savo elgesį.

Filme „Sicario. Narkotikų karas“ vienas herojus – slaptasis agentas, kovojantis su itin žiauriais Meksikos narkomafijos bosais teigia, kad taisyklės pasikeitė iš esmės. Norėdama laimėti, teisėsauga dabar priversta imtis panašių neteisėtų metodų. Be gailesčio naikinti sadistiškus nusikaltėlius it pasiutusius šunis. Ar iš tiesų pasaulyje pasikeitė žaidimo taisyklės ir kalbėti su teroristais reikia jų pačių kalba, į žiaurumą atsakyti žiaurumu? Kodėl nebelieka džentelmeniškų, nerašytų susitarimų, kurių buvo laikomasi Šaltojo karo metais?

P.A.: visa tai buvo galima nuspėti jau XVII a. kuomet atsirado modernusis mokslas ir realybė buvo keičiama skaičiais. Kai mes pradėjome žiūrėti į pasaulį pernelyg racionaliai. Tai reiškia savitikslio efektyvumo siekį.

Būtent apie tokį pasikeitimą ir jo pasekmes knygoje „Voltero išperos“ įspėja Kanados filosofas Johnas Ralstonas Saulas. Šiuolaikinėse politinėse, ekonominėse ir finansinėse struktūrose sveiką protą, asmeninę atsakomybę už sprendimus ir moralę keičia metodologijos ir aklas procedūrų vykdymas. Tikslu tampa kuo didesnio efektyvumo siekis. Šitaip galima racionaliaI pateisinti net Inkviziciją, Napoleono karus ar Holokaustą, teigia filosofas. Daug žmonių tame dalyvavo laisva valia ir netgi stengėsi pagerinti tų procesų efektyvumą. Tokiu pat principu grįstas požiūris į aplinką, siekiant ekonominių tikslų ir nuolatinio augimo, virsta ekologinėmis katastrofomis. Kaip ir visuomenės pažangos vertinimas tik bendrojo vidaus produkto dinamika.

P.A.: BVP augimas tapo savitiksliu dalyku. Tai veda prie užprogramuotų ekonominių krizių. BVP augimas kaip savitikslio efektyvumo siekis reiškia didėjantį vartotojiškumą. Siakiama įsukti vartotojiškumo mechanizmą, neklausiant apie to prasmę. Reikia gimdyti dirbtinius poreikius, kad žmonės bandytų juos realizuoti.

XVIII amžiaus prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras yra pasakęs: „prietarai paskandina pasaulį liepsnose. Filosofija jį užgesina“. Negailestingai kritikuodamas kilminguosius ir bažnyčią, jis buvo įsitikinęs, kad išsilavinimas ir racionalus požiūris taps tikruoju pažangos varikliu. Jis pirmasis pamėgino parašyti pasaulio istoriją ne per religijos prizmę, o akcentuodamas ekonomikos, kultūros ir politikos istorijos faktus. Jis vylėsi, kad mokslas išgelbės pasaulį, o racionalumas išvaduos mus nuo religinių ir kitų konfliktų. Padės sukurti tobulesnę visuomenę. Be abejo, mokslas pasauliui davė ir tebeduoda labai daug naudos. Deja, pernelyg didelis tikėjimas proto galiomis galų gale pasirodė esantis iliuzija.

P.A.: šitas racionalumas, tikrovės pakeitimas skaičiais išvirto į tai, ką Vėberis vadino tikrovės racionalizacija. Tai reiškia, kad viskas tampa kontrolės įrankiu, siekiant efektyvumo, neklausiant apie prasmę. Tai yra ir biurokratizacija, ir technologijos, keičiančios žmogiškąjį „elementą“. Žmogus tampa nebereikalingas. Reikalingi procesai, procedūros. Reikalinga tai, ką galima apskaičiuoti.

Dabar situacija dar labiau aštrėja, kadangi informacinių technologijų pažanga daug kur apskritai eliminuoja žmogų. Globali ekonominė ir socialinė situacija yra prasta, kadangi turtinė nelygybė auga. Auga ir nedarbas, ypač jaunimo. Politinė situacija pastaruoju metu irgi kaista, tai liudija konfliktai Ukrainoje, Sirijoje, kai kuriose Afrikos šalyse ir kitur. Visa tai neigiamai veikia žmonių psichologinę būseną.

P.A.: XXI amžius yra neurozių amžius. Kuomet žmogaus prigimtis keičiama technologinėmis procedūromis, atsiranda įtampos. Psichologinės ir dvasinės įtampos, kurios reiškiasi labai įvairiai. Pavyzdžiui, per neurotines iškrovas, teroristinius aktus, karštligiškas uždaros tapatybės paieškas. Visa tai – žmogiškos prigimties reakcija į globalų, XVII a. prasidėjusį procesą, kuomet tikrovė ir žmogus bandomi pakeisti skaičiais.

Kita vertus, technologijos gali būti galimybė, protingai jas naudojant. Tačiau tik brandi asmenybė gali tą suvokti ir pasinaudoti jomis savo labui. Kaip jau esame minėję vienoje laidoje, būtina suvokti šių priemonių privalumus bei trūkumus.

P.A.: technologijose nėra jokio blogio. Pasikeitusiam dvasiškai žmogui jos suteiktų milžiniškas galimybes. Apie tai kalbėjo T. de Chardinas. Bėda ta, kad kol kas technologijos yra ne instrumentas, bet tikslas. Technologijos pačios technologizuoja žmogų. Ir žmogus tam pasiduoda, net tokiose sferose kaip laiko valdymas.

***

1648 metais trisdešimties metų karo ir kitų ilgalaikių konfliktų nualinta Europa ryžosi pakeisti situaciją iš esmės. Šventoji Romos imperija, Ispanija, Prancūzija, Švedija ir Nyderlandai sutarė gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, pasirašydamos Vestfalijos taikos dokumentą. Tai leido susiformuoti suverenioms nacionalinėms valstybėms. Tuomet pradėti naudoti ir pasai, „pririšę” žmones prie valstybių. Tai buvo geopolitinis žingsnis, bandant išsaugoti taiką. Kaip žinote, visuotinės taikos tai neatnešė. Tačiau tais laikais pasaulyje dar buvo nemažai laisvos erdvės. Pavyzdžiui, kai Romos imperiją užplūdo barbarai, jie buvo sėkmingai romanizuoti ir pasklido po Europą. Apkrikštyti barbarai sukūrė europinę civilizaciją.

P.A.: aš kalbėjau apie tikrovės pakeitimą skaičiais. Tai būdinga apskritai žmonijai ir europietiškai civilizacijai – tikrovės pakeitimas konceptualiomis sistemomis, ideologijomis. Šito neišvengusi, Europa įsivėlė į vidinius karus. Tačiau tuomet pasaulyje dar buvo vietos. Buvo atrasta Amerika, buvo galima plėstis ir nuimti visas geopolitines įtampas. Dabar vietos nebėra. Pasaulis tampa verdančiu katilu, iš kurio nebėra kur pasitraukti. Trintys, kurių negalima daugiau amortizuoti, ryškės, jeigu nepakeisime mąstymo krypties.

Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje pastebėjo, kad pasaulis grįžta į naujuosius viduramžius. Tai reiškia intensyvų tautų kraustymąsi, silpnėjančias valstybes, kurių įvairias funkcijas perima gaujos ar kitokios, mafijinės struktūros. Tai pastebima ne tik trečiojo pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Meksikoje, kur rutuliojasi filmo „Sicario“ veiksmas, bet ir Europoje. Netgi Europos centre Belgijoje, kurioje it inkubatoriuje bręsta islamiškieji teroristai.

P.A.: mes galime tas pačias tendencijas atsekti jau Tarpupio civilizacijoje. Vyko tas pats procesas. Žmogaus santykis su tikrove, pačiu žmogumi buvo pakeičiamas ideologinėmis struktūromis, teorijomis. Ir tai sukelia konfliktus, kurių žmonija niekada nemokėjo išvengti.  Išskyrus išsiskirstymą.

***

Filosofai įžvelgia tik du konfliktų sprendimo būdus. Išsiskirstyti, arba keisti mąstymą. Daug kas mano, kad nei viena, nei kita neįmanoma. Pavyzdžiui, profesorius Arvydas Šliogeris teigia, kad žmonijai liko gyvuoti 15 metų. Tačiau yra ir optimistų. Apie tai, kad mąstymo pokytis visgi įmanomas, kalbėjo prancūzų filosofas Andrė Malraux.

P.A.: prisiminkime jo sparnuotą frazę, ištartą septintame XX amžiaus dešimtmetyje: „XXI amžius bus dvasinis, arba jo visai nebus“. Jis labai įdomiai komentavo situaciją: kaip XVIII amžiuje buvo nujaučiamas elektros atsiradimas, žvelgiant į žaibą, taip galime nujausti milžinišką dvasinio klimato pasikeitimą XXI amžiuje, žiūrėdami į tam tikrus dvasinius judėjimus, žmogaus sugrįžimą į tikrą santykį su tikrove.

Kodėl galima tikėtis tokio pasikeitimo? Žmonės anksčiau ar vėliau bus priversti atsisakyti egoizmo, kadangi tikrovę pakeitus idėjomis ir skaičiais, tampa per sunku gyventi. Atsiranda dvasinė įtampa. Dėl to jau dabar pasaulyje formuojasi įvairiūs sąjūdžiai, kur žmonės atsisako egocentriško požiūrio į save ir pasaulį.

P.A.: tarkime, tai yra vakariečių atsigrįžimas į dvasines tradicijas. Į pirmąsias krikščionybės praktikas. Dzen budizmo įvairios praktikos, meditacijų centrų kūrimas ir pan. Šie dvasiniai dalykai susiję su tam tikru religiniu atgimimu. Kalbant apie popiežių Pranciškų, jis visiškai atstovauja tam paradigminiam mąstymo pasikeitimui, apie kurį ką tik kalbėjau.

Filosofijoje susiformavo keletas naujų filosofinių krypčių, kurių atstovai kalba apie filosofijos kaip dvasinės praktikos atgaivinimą. Tokia praktika buvo labai stipri Antikos laikais, taip pat viduramžiais. Ji ėmė nykti Renesanso laikais.

P.A.: XXI a. yra filosofijos kaip dvasinės praktikos atgimimas. Tokie mąstytojai kaip Anri Bergsonas, kuris teigia, jog racionalus protas, konceptai, idėjos turi būti subordinuoti intuicijai. T.y. nueiti į antrą planą. Pirmasis planas – intuityvi tikrovės pagava. Ir savo paties pagava. Protas, „maitinamas“ intuicijos, yra visiškai kitoks. Didžioji bėda ta, kad mes intuiciją nustūmėme į antrą planą ir į pirmą iškėlėme koncepciją.

Pakeisti situaciją įmanoma dviem būdais: „švelniuoju“ ir „kietuoju“. Švelnusis – tai tiesioginis ryšys su tikrove ir pačiu savimi, dvasinių praktikų atgaivinimas. Tai ekologiniai sąjūdžiai, egoizmo atsisakymas. Kietasis būdas reiškia, kad nieko nereikia daryti. Atsidūrę katastrofos akivaizdoje, būsime priverstI imtis veiksmų arba išnyksime.

P.A.: norėčiau pasiremti mąstytoju Jeremy Rifkinu ir jo empatijos teorija. Jis sako, kad Europa yra ta civilizacija, kuri turėtų sutelkti visas politines ir ekonomines priemones, kad būtų artėjama prie empatiškos visuomenės.

Naujausioje Jeremy Rifikino knygoje „Zero. The Marginal Cost Society“ pateikiama nemažai pavyzdžių, kaip vis daugiau žmonių labiau linkę dalytis, o ne turėti kuo daugiau turto. Apklausos liudija, kad visuomenės dalis, o ypač jaunimas save suvokia jau nebe kaip tautos ar valstybės, bet viso pasaulio dalį. Visuomenėje auga socialinio kapitalo reikšmė ekonomikai. Kintanti visuomenės sąmonė, besiformuojantis ekologinis mąstymas – tai naujas žmonių, individų bendravimo ir bendradarbiavimo lygmuo. Jaunimo nuo 18 iki 29-erių metų apklausa JAV liudija, kad 58 proc. apklaustųjų mano, kad aplinkosauga turi būti valstybės prioritetas netgi ekonominio augimo sąskaita. Politikai gali paspartinti šiuos pokyčius, finansuodami humanitarinius mokslus, humanizuodami visuomenę. Turime daugiau kalbėti apie kultūrą, istoriją, filosofiją, dvasinius dalykus. Kol kas dominuoja temos apie technologiją siauriausia prasme. Apie ekonomiką ir jos krizes, siaurus politinius interesus. Galbūt dėl to auga žmonių nepasitikėjimas valdžia, vienų kitais. O tai ir trukdo kurti empatišką civilizaciją bei visuomenę.

P.A.: pasitikėjimo trūksta todėl, kad mes gyvename įvaizdžiuose apie save. Apie save galvojame pagal tą įvaizdį, kurį apie mus kuria TV, internetas. Mes pagal tai save vertiname. Ir čia pasitikėjimas dingsta.

***

Tad ką siūlo filosofai? Ko turėtume imtis, kad savo veiksmais prisidėtume prie situacijos gerinimo ir pamėgintume keisti ateitį, kol padėtis dar valdoma?

P.A.: tai yra darbas su savimi. Savęs atradimas, įsiklausymas į save per poeziją, meilę, meditaciją, per kultūrą. Būtina atsisakyti visuomenės mums spraudžiamų klišių ir pabandyti būti pačiu savimi. Įsiklausyti į save. Tai, ką kalbu, gali pasirodyti nekonkretu tiems, kurie to nepraktikuoja. Pradėjus praktikuoti, tampa itin konkretu. Kai tai įvyksta individualiame lygmenyje, tokie individai ima traukti vienas kitą. Pradeda gimti dvasinio pobūdžio judėjimai. Man atrodo, kad tik šis mąstymo keitimo kelias gali išgelbėti žmoniją.

Rolandas Maskoliūnas