Graužikas žudančiais plaukais

„Tai pirmas mums žinomas žinduolis, kuris skolinasi mirtinų nuodų iš augalo, išsitepa jais ir nenugaišta, – sako Oksfordo universiteto mokslininkas Jonathanas Kingdonas. – Tai nepaprasta evoliucijos metu atsiradusi savybė.”

Karčiuotoji žiurkė Lophiomys imhausi yra naktinis ilgakailis Rytų Afrikos graužikas pūkuota uodega, primenantis dygliakiaulę. Augdamas Afrikoje, J. Kingdonas dažnai susidurdavo su šiais gyvūnais, tačiau jam prireikė 30 metų išsiaiškinti, kaip ir kodėl šios žiurkės susargdina užpuolikus.
Kaskart, kai priartėja grobuonis, pavyzdžiui, šuo, graužikas išlenkia ir atstato nugarą, kurios plaukų juostą reguliariai tepa nuodais.

„Nuodai iš tiesų nėra skirti žudyti. Jeigu jie numarintų kiekvieną kartą, užpuolikas niekada nepasimokytų – aiškina biologas. – Viskas sugalvota taip, kad tu bėgtum šalin, atsigautum po skausmo ir niekada neieškotum tokios patirties dar kartą”.

Mokslininkai stebėjo šias žiurkes natūralioje aplinkoje ir atrado, kad jos graužia medžio Acokanthera schimperi nuodingą kamieną, o tada laižo siaurą savo nugaros plaukų juostą. Spėjama, kad toks elgesys graužikui yra visiškai nesąmoningas, kaip kad katės yra įpratusios kasdien tvarkytis kailį.

Nuodai, kuriuos naudoja žiurkės, medžiotojams žinomi tūkstančiams metų ir padėdavo žudyti dramblius bei kitus didelius gyvūnus. „Evoliucija atkartoja tai, ką daro medžiotojai,” – apibendrina J. Kingdonas.

Karčiuosios žiurkės nuodai yra specialiai prisitaikę nuodams kaupti. Jų viršutinis sluoksnis yra pilnas kiaurymių, o vidinis – gijų, kurios sugeria skystį kaip kempinės.

Kodėl graužikas nenugaišta pakramtęs nuodingos medienos, kol kas lieka mįslė. „Žiurkės turėtų kristi negyvos kiekvieną kartą atsikandusios šio medžio, tačiau jos gyvena. Neturime nė mažiausio supratimo, kaip joms tai pavyksta”.

Išsamesnės žinios apie nuodų veikimo principą būtų naudingos medicinoje. Su medžiaga susijęs chemikalas digitoksinas yra dešimtmečius naudojamas gydyti širdies darbo sutrikimams.