PASAULINIS KARAS Z: KAIP VIRSTAMA ŽVĖRIMIS

Kas galėjo pagalvoti, kad zombiai iš Holivudo filmų persikels į realų pasaulį. Matant, kaip niokojama Ukraina, bombarduojami jos miestai, o Rusijos federacija ir putinas šantažuoja pasaulį, sunku suvokti ne tik agresijos mastą, bet ir jos tikrąsias priežastis. Kodėl XXI-ame amžiuje viena valstybė nori visiškai sunaikinti kitą tautą, siekiančią gyventi demokratiškai? Kur slypi tokios beprotiškos agresijos šaknys? Ar tai, ką matome televizoriaus ekrane, įmanoma paaiškinti arba suprasti, remiantis pavyzdžiais gamtoje?

Neurobiologas, prof. Albinas Bagdonas sako: „stebint Putino elgesį, jo pozą, kai jis vadina Ukrainos žmones fašistais, narkomanais, matosi, kad tai yra beveik patologinė agresija. Pavyzdžiui, bipolinio sutrikimo tam tikrose fazėse pasireiškia labai stipri agresija. Tokie asmenys kuria visokias sąmokslo teorijas. Ieško priežasčių kito žmogaus elgesyje. Putinas, žinoma, tiesiog izoliavosi, nelabai supranta, kas dedasi Ukrainoje. Bet jo agresija stipri ir čia yra daug veiksnių”.
Kai kurių diktatūrų evoliucija ir jų lyderių veiksmai stebėtinai primena primatų santykius laukinėje gamtoje. Kiek anksčiau tai akivaizdžiai pademonstravo įvykiai Kazachstane. Kai jaunesni patinai pajuto, kad alfa patinas Nursultanas Nazarbajevas silpsta, netenka paramos, jis kaip mat buvo pašalintas. Jo vietą užėmė nauja koalicija. Todėl galima suprasti, kodėl Putinas, skaitydamas tekstą niekada neužsidės akinių arba nedėvės nuo koronaviruso saugančios kaukės. Jis negali parodyti savo silpnumo, nes tai patvirtintų, kad silpsta ir sensta. Charakteringas pavyzdys – kai putinas prieš pasirašydamas sutartis su okupuotų teritorijų Ukrainoje statytiniais surinko Rusijos federacijos Gynybos tarybos narius. Visi pamatė, kaip atrodo ir elgiasi alfa patinas, mėgstantis pasityčioti iš stovinčių žemiau hierarchijoje.
Albinas Bagdonas: „Net apskritai tokią nesąmonę parodė. Neiškirpo ir parodė, kaip jis tyčiojasi iš savo žemiau esančių patinų. Tai akivaizdi hierarchija, kaip ir kriminalinėse struktūrose. Dominavimo tendencijos labai išryškėja kalėjimuose. Ne tik rusų, bet ypatingai rusų kalėjimuose. Per hierarchinius santykius parodomas pranašumas. Kai žiūrėjau į tą Naryškiną, kuris ten mikčiojo, žiūrėjau į jį kaip į gaidį. Kalėjime jis būtų paprasčiausiais gaidys“.
Stipresnieji, dominuojantys individai arba žmonių grupės (koalicijos) visada stengiasi pabrėžti savo išskirtinumą, žemindami silpnesnius ir pavergtuosius. Kai mongolų ordos XII-tame a. užkariavo rusus, jų kunigaikščiai turėdavo nusiimti kepures, pripilti į jas grūdų ir šerti užkariautojų mongolų žirgus. Stebint putino elgesį, mintyse iškyla šimpanzių ar gorilų gaujos, kuriose alfa patinas valdo visą bandą. Jeigu tokia situacija tęsiasi ne vienerius metus, naudojant prievartos mechanizmą, visuomenė ar grupė išmoksta paklusti diktatūrai. Taip nutiko ir Rusijos federacijoje, nors dar 2012-tais metais šalį purtė didžiulės demonstracijos. Neuropsichologai žino šio reiškinio mechanizmą.
A Bagdonas sako: „psichologai turi tokį terminą – eksternalizacija. Tai eksternalumo arba išorinės kontrolės suteikimas žmogaus asmenybei. Kai žmonės mano, kad patys nieko nepadarys, galva sienos nepramuš, jie tampa priklausomi nuo Putino. Kaip valdžia nuspręs, taip ir bus. Užtai labai lėtai kyla Rusijoje tas pasipriešinimas. Bet jeigu jis išsivystys, didesnės problemos Putinui laukia ne iš išorės, bet viduje“.
Be to, individus, pralaiminčius konkurencinėje kovoje, apima depresija. Tai leidžia lyderiui nebijoti kontratakų, o silpnesnį individą skatina atsisakyti ambicijų. Religija irgi išnaudoja įgimtą nuolankumą prieš lyderį ar dievą, skatindama elgesį, imituojantį depresiją. Išdidumas kelia pavojų lyderiams, todėl netoleruojamas. Reikia nuleisti akis, klauptis. Ir nors Dievas visagalis, jis irgi baudžia už nenuolankumą. Pavyzdžiui, karalių Erodą už nepaklusnumą gyvą suėdė kirminai. Todėl diktatoriai veiksmingai naudojasi ir dvasininkijos paslaugomis.
Kaip veikia nužmoginimas religinėje priešpriešoje, iliustruoja 30 metų karo tarp protestantų ir katalikų istorija. Kalvinistai, liuteronai, anabaptistai, katalikai per jį nuolat menkino vieni kitus, pravardžiavo vilkais ir dar bjauresniais terminais. Buvo žudoma, prievartaujama, nesigailint net kūdikių. šis karas vien Vokietijoje ir Austrijoje nusinešė apie 7,5 mln. gyvybių. Taip Rusijos propaganda dabar mėgina nužmoginti ir ukrainiečius. Šis bruožas – intuityvus kitų žmonių skirstymas į savus ir svetimus yra viena pavojingiausių įgimtų savybių. Tai karinių konfliktų, įvairių kitų prievartos formų priežastis.

Socialinė tolerancija ir agresija – dvi vieno medalio pusės. Kaip žinoma, vienas didžiausių pasaulio siaubūnų Adolfas Hitleris buvo malonus pašnekovas, vegetaras, mylėjo šunis. Tačiau siuntė myriop ir šaltakraujiškai naikino ištisas tautas. Tokiu dvilypumu istorijoje pasižymėjo ir Josifas Stalinas. Turime stebėtinai platų moralės diapazoną ir mūsų elgesys kartais gali visiškai pasikeisti. Kodėl? Filosofai taip pat bandė paaiškinti tą fenomeną. Štai prancūzas Jeanas Jacques‘as Rousseau manė, kad žmonės iš prigimties yra geri, o anglas Thomas Hobbesas teigė priešingai. Naujausi tyrimai leidžia įminti šią paslaptį. Esame ir natūraliai draugiški, ir savanaudžiai. Biologija ir genetika programuoja, o gyvenimas visuomenėje modifikuoja šias tendencijas. Aplinkybės gali labai greitai pakeisti mūsų elgesį. Stalino lageriuose kalėjęs Varlamas Šalamovas knygoje „Kolymos apsakymai“ rašė matęs ir supratęs ypatingą žmogiškosios kultūros ir civilizacijos trapumą: „žmogus virsdavo žvėrimi per tris savaites, sunkiai dirbdamas, šaltyje, alkyje ir nuolat mušamas“.
Kaip teigia A. Bagdonas, turime išvystę stiprų agresyvumo arba puolimo mechanizmą. Žinoma, puolimas gali būti fizinis ir psichologinis, seksualinis ir dar koks nors. Priklausomai nuo priežasčių. Be abejonės, ši savybė užprogramuota jau gyvybės priešaušryje. Gyvybė yra egoistiška. Dėl to iš vienaląsčių susiformavo ląstelių sankaupos, o iš jų išsivystė daugialąsčiai organizmai. Visų pirma dydis padeda išlikti ir nukonkuruoti kitus.
Karo strategijos mikrobų pasaulyje labai panašios į žmonių, kadangi konkurencija dėl resursų, siekiant išlikti ir pasidauginti reikalauja inovatyvių ir greitų sprendimų. jie buriasi į karinius aljansus, kai keli patogenai suvienija jėgas; egzistuoja ląstelės kamikadzės, kurios nusižudo, kad sunaikintų įsibrovėlį svetimkūnį; bakterijos naudoja kamufliažą – specialius apvalkalėlius, padedančius užsimaskuoti nuo ląstelės apsaugos mechanizmų; virusai gali tapti vilkais avies kailyje, suformavę apvalkalėlius iš ląstelės šeimininkės membranos; bakterijos sugeba įsiskverbti į imuninės sistemos ląsteles makrofagus ir tokie „Trojos arkliai“ išnešioja užpuolikes po organizmą. Naudojamas net ryšio sabotažas – mikrobai prisijungia prie užpultos ląstelės signalinių receptorių ant jos paviršiaus, kad sutrukdytų perduoti informaciją. Virusai ne tik puola žmones ar kitus organizmus, bet neretai ir kaunasi su bakterijomis. Net mikroorganizmų lygmenyje bendradarbiavimas ir priešiškumas dažnai susiję. Todėl konkurencinėje aplinkoje pranašumą įgyja sugebantieji bendradarbiauti.

Žmonės pasižymi impulsyvia ir instrumentine agresijos formomis. Sugebame būti tolerantiški ar altruistiški, kadangi mokame neblogai susitvardyti ir į išorinę agresiją reaguojame pakankamai santūriai. Bent dauguma mūsų. Tačiau žmonės gerai planuoja karus ar nusikaltimus, veiksmingai suburia bendraminčius priešų užpuolimams. Šis šaltakraujiškas žudymų planavimas vadinamas instrumentine (arba priešiška piktybine) agresija. A. Bagdono manymu, impulsyvioji arba emocinė agresija yra greitojo mąstymo sprendimas. Tačiau yra ir vadinamasis lėtasis mąstymas, kur jau įsijungia mūsų kaktos skiltys arba vykdomosios funkcijos. Tada jau galime slopinti arba planuoti agresiją, kad ji būtų sėkmingesnė.
Kadangi pirmoji agresijos forma būdinga prijaukintiems gyvūnams, kyla įtarimas, jog ir žmogus patyrė prisijaukinimo procesą. Primatų tyrimai padėjo suprasti šį mechanizmą. Kodėl šimpanzės itin agresyvios, o mažosios arba bonobo šimpanzės linkusios konfliktus spręsti seksu? Demokratinėje Kongo respublikoje, dešinėje Kongo upės pusėje gyvena agresyviosios šimpanzės, o kairėje – bonobo šimpanzės. Šimpanzių patinai buriasi į grupeles, nuolat užklysta į konkurentų valdas ir bando nudobti kitos bandos pavienius atstovus. Mažosios giminaitės kur kas labiau mėgaujasi gyvenimu ir viena kitos draugija.
Bet kodėl taip skiriasi jų charakteriai ir gyvenimo būdas? Priežastis – nevienoda konkurencija dėl maisto. Šimpanzių teritorijoje gyvena ir gorilos, mintančios tais pačiais vaisiais, lapais ir augalų stiebais. Be to, jos yra kelis kartus stambesnės, o kas didesnis – tas ir pirmesnis. Tos varžybos iš esmės pakeitė šimpanzių būdą, elgesį ir socialinę struktūrą. Ieškodamos maisto, šimpanzės turi labiau pasistengti. Todėl jos juda gana greitai, mažomis grupėmis, kuriose dominuoja patinai. Taip pat pakeisti visuomenę gali diktatoriaus pastangos išsaugoti savo valdžią. Ypač jeigu jis turi lėšų finansuoti prievartos struktūras.
Įdomu, kad agresyvumas yra generalizuojamas. T.y., agresyvumas prieš kitą rūšį ilgainiui perkeliamas ir į savo rūšį. Taip veikia atranka.
Kaip žinia, esame ne tik agresyvūs, Galime būti altruistai, užjaučiame kitus ir net aukojamės dėl jų. Bet kodėl išsivystė altruizmas, jeigu labiau apsimoka būti agresyviam. Ogi todėl, kad evoliucija vyksta be tik tarp individų, bet ir tarp grupių.
Nuo tokių smegenų dalių kaip migdolinis kūnas, dydžio, priklauso mūsų agresyvumo laipsnis. Šį žmogaus bruožą valdo ir kitos smegenų dalys, hormonų apykaita. Mūsų smegenų evoliuciją labiausiai veikė aplinka, t.y. bendravimas su kitais gentainiais, kadangi esame linkę burtis į grupes. Smegenys ėmė didėti, nes reikėjo apdoroti socialinę informaciją.
Kaip sako A. Bagdonas, anksčiau F. Engelsas ir kiti manė, kad žmogaus smegenis sukūrė darbas. Instrumentų gamyba ir pan. Bet pastaraisiais metais vis daugiau kalbama, kad visgi tai lėmė socialinės informacijos apdorojimas. Individai pradėjo gyventi didelėse socialinėse grupėse. Reikėjo atsiminti, kas kokias savybes turi, su kuo galima bendrauti, sudaryti koaliciją, kad nuverstų kitą koaliciją. Tai primatų biologija. Turėjo atsirasti kažkoks kitas mechanizmas, atsirado grupinė atranka. Grupės, kurios buvo geriau organizuotos, kur individai aukojosi savo grupės naudai, buvo pranašesnės už kitas grupes.
Tai lėmė ir įvairių tautų formavimąsi. Žmonių bendrijos, kurios buvo geriau organizuotos socialiai, kur individai su kitais nariais elgėsi draugiškiau, altruistiškiau, ėmė dominuoti. Atskirtis tarp tokių grupių ėmė augti.
Tai padeda suprasti, kodėl modernusis žmogus, H. Sapiens nukonkuravo stambesnį ir stipresnį neandertalietį. Šis negalėjo taip veiksmingai planuoti, suvaldyti savo agresijos, emocijų, o mūsų protėvių kaktos skiltys buvo geriau išsivysčiusios. Socialinė evoliucija lėmė mūsų pergalę. Smegenų kaktinės skiltys yra vykdomųjų funkcijų organas. T.y. tų funkcijų, kurios labai svarbios priimant racionalius sprendimus.

(I dalies pabaiga)