Ekstremalai samanose

Teksto autorė – doc. dr. Ingrida Šatkauskienė.

Ar iš pacientų žaizdų po lervų terapijos išskrenda musės? Koks ryšys tarp animacinio filmuko herojaus kempiniuko ir herpes viruso, kuris sukelia lūpų pūslelinę? Ar bestuburiai serga vėžiu? Ar mums naudingas uodo įkandimas? Daug klausimų, daug atsakymų, idėjų ir minčių gali teikti bestuburiai gyvūnai. Mes nuo vaikystės turbūt pažįstame žirafas, dramblius ir krokodilus, nors niekada gyvenime galbūt nesame jų matę. Tačiau kažin ar žinome pintis, samangyvius, lėtūnus ir kitus bestuburius organizmus, kurie gyvena visai šalia mūsų, tyliai krebžda samanose ar vandenyje ir yra pilni atradimų, kurie įdomūs ir naudingi žmogui.
Ekstremalai samanose
Lėtūnai arba vandens meškučiai yra mikroskopiniai organizmai gyvenantys samanose. Net ant jūsų tvoros ar namo sienos. Evoliucijos bėgyje lėtūnai prisitaikė išgyventi įvairiomis sąlygomis ir dabar pelnytai gali būti vadinami ekstremalais. Jie gali beveik išdžiūti ir tokioje būsenoje išgyventi keletą metų, porą valandų išlieka gyvybingi -2720 C temperatūroje. Tai organizmai, kurie vis pateikia stulbinančių ir naudingų naujienų mums. Nustatyta, kad lėtūnai gamina baltymus, kurie apsaugo DNR nuo pražūtingo radiacijos poveikio, o tai gali pagelbėti ir žmonėms, kuriems taikoma spindulinė terapija.
Jei gyveni visuomet toje pačioje vietoje ir negali judėti, kaip apsiginti nuo pavojų?
Dauguma bestuburių yra aktyviai judantys, tačiau vandenyje gyvena ir riboto judėjimo ar sėslūs bestuburiai, kurie vienoje vietoje praleidžia visą gyvenimą. Tokie organizmai, pvz. samangyviai (Pav. 1) ar pintys, labiau panašesni į augalus ar grybus. Jie neturi galimybių pabėgti gręsiant pavojui, nėra apsaugoti fizinėmis apsigynimo priemonėmis, ir turi mitybinę vertę, tačiau yra minimaliai veikiami plėšrūnų. Taip yra dėl išskiriamų bioaktyvių medžiagų, kurios padeda apsisaugoti. Ypač jūrinės pintys yra potencialus šaltinis įvairių medžiagų, kurios pasižymi antibakterinėmis, antigrybinėmis, ir priešparazitinėmis savybėmis. Įdomu tai, kad dažnai šių bioaktyvių medžiagų gamintojai yra ne patys bestuburiai, bet juose gyvenantys simbiontiniai mikroorganizmai – bakterijos. Jūros ir vandenynai talpinantys savyje sėslius bestuburius su jų bioaktyviomis medžiagomis, yra lobynas būsimų vaistų.

Ar bestuburiai gali pagelbėti gydant vėžį?
Sukurta daug cheminių preparatų siekiant išgydyti vieną sunkiausių žmonijos susirgimų – vėžį. Jie veiksmingi, nes yra mirtinai nuodingi (citotoksiški) vėžinėms ląstelėms, tačiau nuslopina ne tik vėžines, bet ir aplink esančias sveikąsias ląsteles bei audinius, tuo apsunkindami išgijimą. Tokiomis savybėmis pasižymi daugelis antivėžinių preparatų. Todėl viena iš užduočių efektyviam vėžinių susirgimų gydymui, yra ankstyvas vėžinių ar tik pradėjusių kisti ląstelių atpažinimas. Tiriant jūrines pintis ir moliuskus buvo rasti specifiniai baltymai (glikoproteinai – lektinai), kurie pasižymi selektyvumu ir gali prisijungti prie tam tikrų (ir vėžinių) ląstelių paviršiaus, įsikomponuoti į ląstelių vidų ir modifikuoti jų metabolinius kelius taip, kad sukeltų ląstelės žūtį. 2017 metais buvo patvirtinti net septyni jūrinių organizmų kilmės vaistiniai preparatai, pasižymintys antivėžinėmis savybėmis.
Musių lervos žaizdoje – šlykštoka, bet naudinga
Vabzdžiai yra dominuojanti gyvūnų grupė žemėje, kuri evoliucijos eigoje įgyjo įvairių būdų išlikti. Cheminės medžiagos randamos jų kraujyje ir seilių liaukose padeda maitintis ir apsiginti, o žmogui jos gali būti naudingos. Kantaridinas yra toksinė medžiaga randama kai kurių vabzdžių organizme, kurią jie naudoja apsigynimui ir kiaušinių apsaugojimui. Istoriškai kantaridinas buvo naudojamas kaip lytinis dirgiklis ar preparatas aborto sukėlimui. Apsinuodijus šia medžiaga yra pažeidžiama žarnyno gleivinė, atsiranda inkstų disfunkcija. Tačiau kantaridinas gali būti naudingas gydant karpas ir kitus odos darinius.
Daugeliui mūsų musės yra įkyrūs ir nelabai patrauklūs bestuburiai, tačiau ir jos gali būti naudingos. Musės (Lucilia serrata) minta negyvais audiniais, į kuriuos vėliau sudeda kiaušinėlius, o išsiritusios lervos minta pažeistais, nekroziniais audiniais ir pūliais. Prancūzų chirurgas Dominique-Jean Larrey (1766–1842) mūšio lauko ligoninėj pastebėjo kad sužeistų kareivių žaizdose knibždančios musių lervos pagreitina žaizdų gijimą, pašalindamos negyvus, pažeistus ar užkrėstus audinius. Toks žaizdų gydymas buvo pritaikytas Pirmojo pasaulinio karo mūšio laukuose gydant pacientus. Įdomu, kad pastaruoju metu toks archajiškas gydymo metodas atgimsta, taikant jį pragulų ar diabetu sergančių pacientų sunkiai užgyjančių žaizdų gydymui. Šiuo metu vystoma ir taikoma lervų terapija yra aukštos kokybės ir jei jums nemalonu – lervų žaizdose net nematysite, kol jos atliks savo darbą.

Daugiau apie bestuburių pasaulį ir jų naudingas savybes sužinosite, prisijungę prie dr. Ingridos Šatkauskienės paskaitos „Bestuburiai gydo“, kuri Mokslo festivalio metu įvyks nuotoliniu būdu rugsėjo 13 d. 12 val.