Drebėjimas išmušė Žemę iš vėžių
2010-03-12
Drebėjimas prasidėjo 3:34 val. ryto vietos laiku, kai atsipalaidavo įtampa, kuri uolienose kaupėsi dešimtis, o gal ir šimtus metų. Plokščių susijungimo zonoje uolienos pasislinko išilgai priešingomis kryptimis 7-11 metrų, teigia Masačiusetso Okeanografijos centro geofizikas Jian Lin.
Pietų Amerikos ir Nazkos plokštės – pastaroji yra žemyno dydžio ir guli jūros dugne į vakarus nuo Pietų Amerikos – kasmet pajuda viena kitos link maždaug po 8 centimetrus. Tai vienas greičiausiai vykstančių tokio tipo reiškinių pasaulyje. Tačiau užuot slinkusios nuolatos, plokštės dažnai lieka įstrigusios ilgam laikui, o tada trūkteli iš vietos, sukeldamos žemės drebėjimus.
Žemės drebėjimas Čilėje yra vienas iš šešių stipriausių planetoje nuo 1900 m. Jis ne tik sutrumpino Žemės dieną, bet ir pakreipė jos sukimosi ašį.
Naujos analizės duomenimis, paskutinysis žemės drebėjimas Čilėje sukėlė trikdžių Žemės sukimosi cikle. Staigus Nazkos plokštės poslinkis po Pietų Amerikos plokšte perkėlė didžiulę uolienų masę arčiau planetos centro. Dėl to ji pradėjo suktis šiek tiek greičiau – visai kaip čiuožėjas ant ledo, kuris pritraukia rankas arčiau kūno, teigia Richardas Grossas, NASA geofizikas. Jo skaičiavimais, dabar Žemės diena yra maždaug 1,26 mikrosekundės trumpesnė nei buvo prieš drebėjimą.
Tai ne viskas. Kadangi masės pokyčiai įvyko tik pietiniame pusrutulyje, Žemė buvo nežymiai išmušta iš pusiausvyros (panašiai nutiktų besisukančiam čiuožėjui, jeigu jis pritrauktų tik vieną ranką). Dabar planetos sukimosi ašis yra pasislinkusi apytiksliai 8 centimetrus.
Čia reikia pridurti, kad Žemę į šalis siūbuoja įvairūs kiti procesai, kai kada sukeliantys svyravimus iki kelių metrų ir išryškėjančius per daugelį mėnesių. Šiuos svyravimus sukeliančios jėgos – įskaitant, pavyzdžiui, vėją ar vandenyno sroves – dažnai būna tūkstantį kartų stipresnės nei tos, kurios sukėlė drebėjimą Čilėje.
Komentarai