dangų – pripučiamais laiptais

Kanados Jorko universiteto specialistai teigia, kad pripučiamus pneumatinius modulius, jau naudojamus kai kuriuose kosminiuose aparatuose, būtų galima sujungti į 15 kilometrų ilgio bokštą. Įrengtas ant tinkamo kalno viršūnės, bokštas tiktų vykdyti atmosferos tyrimams, į orbitą iškelti erdvėlaiviams ir, žinoma, patenkinti turistų smalsumui.

Tokį bokštą būtų galima sukonstruoti iš specialaus polietileno vamzdžių, kurie sukietėja pripūtus į juos lengvų dujų, pavyzdžiui, helio. Kad patikrintų idėją, universiteto specialistų komanda sukūrė septynių metrų dydžio modelį, sudarytą iš trijų polietileno vamzdžių, įrengtų aplink apskritimo formos tarpiklius.

Pripučiamo bokšto prototipą sudaro 6 moduliai. Polietileno vamzdžių skersmuo – 8 centimetrai.

Kad bokštas stovėtų tiesiai ir atlaikytų vėjo spaudimą, kiekviename jo modulyje reikėtų įrengti giroskopus ir kitas stabilizavimo sistemas. Mokslininkų skaičiavimais, 15 kilometrų aukščio statinį sudarytų 100 modulių, kurių kiekvienas būtų 150 metrų aukščio ir 230 metrų skersmens, o vamzdžių skersmuo siektų du metrus. Pripūstas bokštas svertų apie 800 tūkstančių tonų – maždaug dukart tiek, kiek didžiausias pasaulio tanklaivis.

„Dvidešimties kilometrų aukštyje yra beveik taip pat tamsu, kaip ir atvirame kosmose. Matomumas visomis kryptimis yra apie 600 kilometrų”, – pasakoja universiteto mokslininkas Brendanas Quine‘as. Anot jo, turistai matytų panašų vaizdą, kaip astronautai, tačiau jiems nereiktų pratintis prie nesvarumo būsenos.

Inžinieriaus skaičiavimais, bokštą būtų galima iškelti ir iki apatinės Žemės orbitos, t.y., į 200 kilometrų aukštį.

Apie kosminį liftą mokslininkai svajoja jau seniai, tačiau jam reikėtų lynų iš ypač stiprios medžiagos – galbūt nanovamzdelių – kuri realybėje kol kas neegzistuoja. Tuo tarpu pripučiamą bokštą būtų galima pradėti statyti artimiausiu metu, ir net jei aukštybėse sugestų keli jo moduliai, visa konstrukcija nesubyrėtų.