Dirbtinio apvaisinimo technologijos – didėjantis galvos skausmas etikos sargams

Tokias naujienas užvakar pranešė Hinkstono grupė – tarptautinis mokslininkų ir etikos specialistų konsorciumas.

Praėjusiais metais mokslininkai išmoko atsukti atgal ląstelių biologinį laikrodį. Įlieję specialiai parinktų genų, jie pavertė odos ląsteles į pluripotentines kamienines ląsteles (PKL), kurios gali išaugti į bet kokį kūno audinį. Toks pasiekimas labai priartina galimybę laboratorijoje iš lytinių ląstelių išauginti embrionus.

Konsorciumo nariai įspėja, kad prieš tai, kol kas nors pamėgins tai daryti, reikia įdiegti „stebėjimo struktūras“. Mat tokia technologija reikštų ne tik moralinių, bet ir saugumo klausimų laviną: pavyzdžiui, nuogąstaujama dėl „tobulos kraujomaišos“, kai tas pats žmogus duoda ir kiaušinėlių, ir spermos vaisiui užmegzti.

Tuo pačiu metu grupė ragina politikus būti „lanksčius“, reguliuojant naujas technologijas, nes jos gali suteikti ne tik naujų žinių apie žmogaus vystymąsi, bet ir alternatyvų nevaisingoms poroms. Didžiojoje Britanijoje jau svarstomi atitinkami įstatymų projektai, ir jei jie būtų patvirtinti, laboratorijose kurti lytines ląsteles nevaisingumo problemoms spręsti būtų uždrausta.

Tiek kamieninių ląstelių tyrimų šąlininkai, tiek kritikai jau kalba apie galimybę gėjų ir lesbiečių poroms tapti biologiniais vaiko tėvais. Tačiau konsorciumas pažymi, kad kol kas mokslininkai neįsivaizduoja, kaip sukurti kiaušinėlių – iš vyro kūno ląstelių, arba spermatozoidų iš moters ląstelių. Antrasis variantas ypač sudėtingas, nes moterų ląstelėse nėra Y chromosomos, turinčios genų, reikalingų spermos gamybai.

Hinkstono grupės narys JAV Džonso Hopkinso universiteto bioetikė Ruta Feiden (Ruth Faden) sako, kad net apribojus tyrimus tik darbu laboratorijose, bus sunku išvengti etinės painiavos. Taip yra todėl, kad mokslininkams reikės sukurti embrioną, kad būtų galima patikrinti, ar sukurtos lytinės ląstelės išties yra „gyvos“.