Biokuras – ne visada „žalesnė“ alternatyva

JAV aplinkos apsaugos organizacija „Nature Conservancy“ ir Minesotos universitetas nustatė, kad paruošiant dirvą kukurūzams (etanoliui), palmėms ar sojų pupelėms (biodyzelinui) auginti, išsiskiria 17-420 kartų daugiau anglies dvideginio, nei jo būtų sutaupyta atsisakius įprastinių degalų gamybos metodų ir metus gaminant tik biokurą.

Taip atsitinka todėl, kad medžiai ir dirva anglies dioksidą kaupia, o perdirbami išskiria. Masiškai kertant miškus ar deginant savanų žolę susidaro anglies dvideginio „skolos“, kurias padengti – t.y., sulaukti laiko, kai dėl biokuro gamybos sulėtės klimato atšilimas – gali prireikti daugelio metų. Indonezijos durpynų pritaikymas palmių plantacijoms yra didžiausia žinoma „anglies skola“: ją žmonija išmokės tik po 423 metų. Antroje vietoje – miškų kirtimas ir sojos pupelių auginimas Amazonės baseine, kuris atsipirks po 319 metų.

„Žemės savininkams atlyginama už palmių aliejų ir kitus produktus, bet ne už anglies dvideginio valdymą“, – sako Minesotos universiteto profesorius Stivenas Polaskis (Stephen Polasky). „Tai sukuria sąlygas masiniam žemės valymui, dėl kurio gali išsiskirti dideli kiekiai anglies dioksido“.

Tiesa, mokslininkai pažymi, kad ne visais atvejais biokuro gamyba sukuria „anglies skolas“, nes augalai, iš kurių gaminamas biokuras, gali ir nereikalauti perdirbti ekosistemų. Pavyzdžiui, Minesotoje biodegalai gaminami iš prerijų žolės, kuri visada ten augo.

Būtų naivu tikėtis, kad visi ūkininkai atsižvelgs į mokslininkų raginimus prieš auginant pasiskaičiuoti. „Reikėtų ir kokių nors priemonių izoliuoti išskiriamą dvideginį, arba baudų už atmosferos taršą, jei tikrai norime išspręsti šią problemą“, – įsitikinęs S. Polanskis.