Vyturys“ ar „pelėda“ – pasakys oda

Mūsų vidinį laikrodį valdo smegenų ląstelių „kekė“, vadinama suprachiazmatiniu branduoliu (SCB). Visos kitos ląstelės turi nuosavus laikrodukus, nustatytus pagal SCB laiką ir lemiančius mūsų žvalumą, mieguistumą ir tarpines būsenas įvairiu paros metu.

Bėda ta, kad SCB – vyriausiasis organizmo laikrodininkas – tūno giliai smegenyse ir nėra lengvai prieinamas tyrinėtojams. Todėl Šveicarijos Ciūricho ir Berlyno Humbolto universitetų mokslininkai atidžiau pažvelgė į ląstelių laikrodžius.

28 „absoliutūs“ „vyturiai“ ir „pelėdos“, sukviesti reklamos laikraščiuose ir televizijoje, tyrėjams savanoriškai davė po du savo odos mėginius. Laboratorijoje mokslininkai į odos ląstelių geną, reguliuojantį laikrodžio veiklą, įterpė geną, dėl kurio švyti jonvabaliai. Rezultatas – odos ląstelės, kurios periodiškai nušvinta ir vėl prigesta pagal vidinio laikrodžio ritmą.

Tyrėjus nustebino tai, kad ląstelių elgesys laboratorijoje atkartojo jų savininkų elgesį. Ilgiausiai švytinčios priklausė „pelėdoms“, o greičiau mirksinčios, t.y., greitesnių vidinio laikrodžio apsisukimų, – „vyturiams“. Ląstelės, visai kaip ir jų šeimininkai, skirtingai reagavo ir į chemines medžiagas ar temperatūros pokyčius.

„Tai lyg rankinis laikrodis: jei jis eina lėtai, Jūs visur vėluojate, o jei per greitai – viską pradedate per anksti“, – aiškina Ciuricho universiteto biochemikas Stivenas Braunas (Steven Brown).

Atradimas galbūt leis sukurti nebrangų testą nustatyti žmogaus aktyvumo tipui. Toks testas nebūtų toks jau menkas dalykas: gydant įvairius miego sutrikimus, medikamentai bei chemoterapija veikia efektyviau, jei yra vartojami tam tikromis paciento vidinio laikrodžio valandomis. Taigi paciento individualaus ritmo nustatymas būtų žingsnis link personalizuoto miego sutrikimų gydymo.

Tomas Knabikas