Evoliucinė žmogaus plaukų praradimo prasmė

Prof. Rimantas Rakauskas.

Jau nuo mokyklos laikų mums kalama į galvą, kad biologinė evoliucija yra istorinis gyvybės prisitaikymo išgyventi konkrečiose aplinkos sąlygose procesas. Arba, perfrazuojant biologinės evoliucijos teorijos „tėvą” XIX a. anglų gamtininką Čarlzą Darviną, kovoje už būvį išlieka tie, kurie yra labiau prisitaiko gyventi tam tikroje aplinkoje. Dažnam iš mūsų sąvoka „biologinė evoliucija” siejasi su mėginimu aiškinti, kad žmonės (Homo sapiens) turėjo bendrą protėvį su dabar gyvenančiomis beždžionių rūšimis. Kitaip tariant, mūsų protėviai buvo beždžionės.

Įprasta manyti, kad beždžionės pasižymi vešlia plaukų danga. Visi žinome, kad žmonės yra pliki. Na, bent gerokai mažiau apžėlę už beždžiones. Jeigu biologinės evoliucijos teorija yra teisinga, nuplikimas žmonių evoliucinėje istorijoje turėtų būti aiškinamas būtinybe išlikti kovoje dėl būvio. Kitaip tariant, per daugybę kartų (maždaug per 8 milijonus metų, skaičiuojant nuo mūsų pirmojo bendro protėvio su šimpanzėmis), gyvenamoji aplinka buvo palankesnė plinkantiems invdividams. Kodėl gamtinė atranka „leido” šimpanzėms ir didžiajai daliai kitų gyvūnų rūšių išsaugoti vešlią plaukų dangą, o žmogaus evoliucijoje plaukai turėjo sunykti? Kaip plaukuotumas lemia išgyvenamumą, kokia jo adaptacinė prasmė? Ar nuplikimas yra unikali žmogaus savybė, ar šis bruožas randamas ir tarp kitų gyvybės formų? Kuris požiūris evoliucine prasme teisingesnis – siekis naikinti kūno plaukus (prisiminkime depiliacijos madą), ar noras juos saugoti ir puoselėti (daugumos vyrų svajonė neprarasti plaukų). Taikant evoliucinį mąstymą, turima faktinė medžiaga leidžia pateikti tokius atsakymų į aukščiau pateiktus klausimus variantus.

Pusdykuminė Homo sapiens rūšies atsiradimo teorija kol kas laikoma geriausiai faktine medžiaga pagrįsta teorija. Ji tvirtina, kad nuplikimą lėmė lytinė atranka: renkantis partnerį poravimuisi pirmenybė būdavo teikiama menkesnę plaukų dangą turinčiam individui. Adaptacinė nuplikimo prasmė yra ta, kad menkesnė plaukų danga suteikia pranašumą medžioklėje, taip efektyviau reguliuojama kūno temperatūra. Mažiau plaukų – lengviau atsikratyti kailyje gyvenančių parazitų. Be to, taip išauga ir poravimosi efektyvumas (plikos odos kontaktas teikia daugiau malonumo – prisiminkite, kaip duria, jeigu jus pabučiuoja koks ūsuotas dėdė).

Vandeninė Homo sapiens rūšies atsiradimo hipotezė laikoma nepagrįsta faktine medžiaga, tačiau pateikia labai įdomų, lyginamąja fiziologine analize paremtą žmonių plikumo paaiškinimą. Mūsų protėviai buvo stambūs gyvūnai, kurie gyveno vandenyje. Taigi, plaukų danga jiems trukdė. Stambūs vandens žinduoliai termoreguliacijai naudoja ne plaukų dangą (ji įmirkusi praranda termoreguliacinę prasmę), bet poodinį riebalų sluoksnį.

Daugiau apie tai sužinosite, apsilankę prof. Rimanto Rakausko paskaitoje „Evoliucinė žmogaus plaukų praradimo prasmė“, kuri Mokslo festivalio metu rugsėjo 14 d. 13 val. įvyks VU Gyvybės mokslų centre (Saulėtekio al. 7, Vilnius).