Nuo „Apolono” iki nanopalydovų

Tuo metu, kai du Lietuvos universitetai, lenktyniaudami tarpusavy, siunčia į kosmosą pirmuosius mūsų šalies istorijoje CubeSat tipo mažuosius palydovus LituanicaSAT1 ir LitSat1, kurie kartu su kitų šalių mažaisiais palydovais iš Tarptautinės kosminės stoties bus paleisti į orbitą aplink Žemę, verta prisiminti didžiausias XX amžiaus kosmines varžytuves ir kosmoso tyrimų reikšmę pasauliui. Puikiai žinoma, kad jas laimėjo JAV, įgyvendinusios Apolono programą. Beje, tai buvo ne tik unikalus techninis projektas. Galima drąsiai teigti, jog ši kosminė programa pakeitė visos žmonijos ateitį.

Filmo „Mėnulio šešėlyje“ autorius Chris Riley sako:  „prezidentui J. F. Kenedžiui XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje pareiškus, kad JAV sieks per dešimt metų nuskraidinti žmogų į Mėnulį ir sėkmingai jį grąžinti į Žemę, tuo metu tai buvo neįmanoma. Nebuvo tokių technologijų. Nebuvo jokių būdų pasiųsti į kosmosą didžiulę, sunkią raketą, kad bent du žmonės galėtų išsilaipinti Mėnulyje. Tačiau šio tikslo dešimt metų nuosekliai siekė 400 000 žmonių. Tai reiškia keturis milijonus žmogaus metų. Skiriant tiek laiko, lėšų ir žmogiškų resursų, galima išspręsti bet kokią problemą“.

Problemų buvo itin daug: reikėjo sukurti skafandrus astronautams, sukonstruoti didžiulę raketą, kurioje dešimt dienų galėtų išgyventi trys žmonės, skriejantys į dangaus kūną, esantį už ketvirčio milijono mylių nuo Žemės, sukurti kosminio aparato valdymo sistemą ir t.t.

Ch. Riley manymu, didžiausia problema, apie kurią dažnai pamirštama – navigacija kosminėje erdvėje. Su kompasu Mėnulio nepasieksime. Todėl buvo keliaujama, orientuojantis pagal žvaigždes. Panašiai, kaip viduramžiais jūrose elgėsi jūreiviai. Tačiau ir to nepakako. Reikėjo įvertinti paklaidas, raketai skriejant kosminėje erdvėje. Kitaip sakant, teko išrasti kompiuterį.  Šeštajame dešimtmetyje kompiuteriai dydžiu prilygo pastatams. Reikėjo miniatiūrizuoti technologijas. Štai kodėl vienas iš svarbiausių „Apolono“ programos palikimų – mikroprocesoriai asmeniniuose kompiuteriuose, kuriuos mes naudojame šiandien.

NASA užsakė vienai nedidelei kompanijai „Fairchild Semiconductor“ pagaminti milijoną integrinių grandinių, nors programai reikėjo vos kelių šimtų. Tokiu būdu buvo siekiama sukurti itin patikimą nedidelį kompiuterį. 1969 metais du šios kompanijos darbuotojai įkūrė savo firmą, pavadinę ją „Intel“. „Apolono“ programos rezultatas – ne tik keliolikos astronautų apsilankymas Žemės palydove. Tai dešimtys tūkstančių itin kvalifikuotų jaunų žmonių, kurie, įkvėpti programos triumfo, vėliau įkūrė tokias kompanijas, kaip SSTL, „Amazon“, „Google“ ir pan.

Ch. Riley sako, kad prieš penkiasdešimt metų šis projektas įvykdytas dėl politinių priežasčių. Projektą finansavo JAV vyriausybė. XXI amžiaus iššūkis – nuo vyriausybių remiamų pilotuojamų kosmoso programų pereiti prie privačiomis lėšomis finansuojamų pilotuojamų skrydžių projektų. Kai kurie pavyzdžiai liudija, jog tai įmanoma. Tarkime, jau dabar sėkmingai veikia Elono Musko kompanija Space X, kuri netrukus galės skraidinti astronautus į Tarptautinę kosminę stotį. Tai privati kompanija, bet kol kas jų pagrindinis užsakovas yra JAV vyriausybė. Kitą dešimtmetį pamatysime privačių pilotuojamų kosminių kelionių bumą.

2013 metų pradžioje pirmojo lietuviško palydovo kūrėjų komanda suskilo į dvi grupes, norinčias išbandyti skirtingas mažųjų palydovų kūrimo koncepcijas ir technologijas. Bet pagrindinė varomoji tokių projektų jėga – įgimtas smalsumas ir giliai mūsų viduje glūdinčių svajonių įgyvendinimas. Vieną tokią globalią viziją TV ekrane įgyvendino ir Chris Riley, sukūręs serialą „Kosminė odisėja: kelionė į planetas“.

Serialo „Kelionė į planetas“ idėja jo autoriui gimė fantazuojant, kas būtų, jeigu 1972 metais nebūtume sustoję Mėnulyje. Jeigu toliau būtume tyrinėję Saulės sistemą, ar daug būtume pasiekę? Gal devintame dešimtmetyje būtume nuskridę į Marsą? O galbūt netgi į Venerą , kurioje itin sudėtinga nutupdyti net automatinį zondą, jau nekalbant apie žmones. Ir galbūt būtume aplankę net Jupiterio palydovus.

Labai sunku tikroviškai atvaizduoti tuos tolimus ir nesvetingus pasaulius. Vienas didžiausių iššūkių – surasti vietas Žemėje, primenančias įvairių planetų peizažą. Pavyzdžiui, Marsą ar Venerą, kurios paviršių nuolat dengia debesys. Todėl autoriams reikėjo surasti debesuotą dykumą. Mat piešti debesis kompiuteriu brangu. Be to, ta vieta ekonominiais sumetimais turėjo priminti ir Marsą, o Marse nėra debesų. Laimė, kūrėjams pavyko surasti tokią vietą Atakamos dykumoje Čilėje.

***

Deja, tikrovė atsiliko nuo svajonių. Pastaruoju metu tyrinėjame Saulės sistemos kūnus, naudodami įvairias sudėtingas robotines misijas. Taip, be abejo, daug pigiau. Pavyzdžiui, 2012 rugpjūtį NASA specialistams pavyko nutupdyti dviejų tonų svorio mobiliąją laboratoriją „Curiosity“ Marse. Plutonio kuro elementų energijos jam pakaks bene dešimtmečiui. Tokių ekspedicijų bus ir daugiau.

Pavyzdžiui, dar vienas unikalus projektas – „New Horizons“ misija. Po kelerių metų šis kosminis zondas labai greitai praskries pro Plutoną. Ilgai užtruko jį pasiekti, nes Plutoną nuo Žemės skiria keturi milijardai mylių. Jis buvo atrastas 1930 metais. Šis dangaus kūnas taip toli, kad net „Hubble“ teleskopu galima įžiūrėti tik neryškų objektą. „New Horizons“ kosminė observatorija skrieja labai greitai ir negali sustoti. Todėl Plutono ir jo mėnulio Charono stebėjimams ir įvairiems eksperimentams turėsime vos keletą valandų.

Plutonas – vartai į kur kas didesnę erdvę – Koiperio – Edžvorto juostą – disko formos kometoidų sankaupą už Neptūno orbitos. Manoma, kad jie susiformavo tuo pačiu metu, kaip ir planetos. Žinios apie Plutoną ir Charoną suteiks mums informacijos apie tame žiede esančius milijardus ledo ir akmens luitų. Deja, kartais mokslininkai turi vos keletą minučių pamatyti ar pamatuoti tai, apie ką taip ilgai svajojo.

Ch. Riley sako: „Charakteringas pavyzdys yra Kasini-Huygens misija. Puikiai pažįstu Johną Zeneckį, kuris buvo atsakingas už Titano paviršiaus tyrimų aparatūros kompleksą. Jis dirbo šiame projekte 20 metų. Kartą Johnas man pasakė, kad būtų pasiryžęs numirti mainais už keturias minutes, praleistas ant šio dangaus kūno paviršiaus. Nuostabu tai, kad kai Huygens zondas nusileido ant Titano, paslaptingojo Saturno mėnulio, jis net keturias valandas siuntė duomenis. Taigi, Johnas gavo kur kas daugiau, negu keturias minutes. Tačiau tai buvo labai sudėtingas projektas, kuris galėjo žlugti. Bet tai yra kaina, kurią kartais tenka mokėti už unikalius projektus“.

Dar vienas toks ambicingas projektas – 2022 metais planuojama Europos kosmoso agentūros misija JUICE į ledinius Jupiterio mėnulius. Bus tiriami Ganimedas, Kalista ir Europa. Vienas pagrindinių motyvų – gyvybės pradžios paieškos. Iki šiol mėginama suprasti, kaip iš cheminių molekulių ėmė formuotis gyvybė, kaip sudėtingos bioorganinės molekulės ėmė daugintis.

XXI amžiaus iššūkiai ir globali konkurencija verčia net galingiausias valstybes ieškoti savo tapatybės ir naujų kozirių, skatinti visuomenės kūrybingumą. Mokslas ir technologijos – pagrindiniai pažangos ir gerovės instrumentai.

Ch. Riley sako: “Aš kuriu filmus ne apie kosmosą, bet apie žmones. Mane įkvepia žmonių sugebėjimai ir jų darbai. Smalsumas, noras tyrinėti, kuris skatina mums keliauti už Žemės ribų. Ir „Apolono“ programa netgi po 45-erių metų man išlieka įkvėpimo šaltiniu“.

Prie „Apolono“ programos sėkmės labiausiai prisidėjo jauni specialistai, kuriuos sužavėjo originali idėja ir neregėti iššūkiai. Pakanka prisiminti, kad „Apolono 11“ valdymo centre dirbusių specialistų amžiaus vidurkis tesiekė 28 metus. Tai įrodo, kokia gali būti vizijos jėga. Be abejo, reikia nuoseklumo ir ryžto. Paskelbus ambicingą tikslą ir jį atkakliai įgyvendinant, galima net fantastiką paversti realybe. Tokių tikslų, visuomenę vienijančių vizijų šiais laikais vėl reikia ne tik Amerikai, bet ir Lietuvai.

 

R. Maskoliūnas