Neandertaliečiai ir mes

Genetinė analizė tapo bene svarbiausiu paleontologų ir antropologų instrumentu, nes spręsti apie skirtingas žmogaus rūšis, jų skirtumus ar gyvenamą laikotarpį vien pagal materialinę kultūrą negalima.

Neandertaliečių istorija

Mokslininkai jau iššifravo beveik 80 procentų mamuto genomo. Tačiau, be abejo, daug labiau jaudina mūsų – Homo sapiens konkurentų neandertaliečių istorija. Paskutinieji iš jų, manoma, išnyko prieš maždaug 24,000 metų, nustumti į patį Europos pakraštį. T.y. anksčiau už mamutus. Laimė, archeologams pavyko rasti keliolika pakankamai gerai išsilaikiusių neandertaliečių kūnų. Vieno iš jų – vaiko kūnas buvo aptiktas Portugalijoje. Todėl šiuo metu mokslininkai rekonstruoja neandertaliečių genomą. Šio itin sudėtingo projekto vadovas – švedų paleogenetikas Svante Paabo, dirbantis Vokietijoje. Tačiau tokius tyrimus atlieka ne viena mokslininkų grupė visame pasaulyje. Madinga tema.

Manoma, kad žmonės išstūmė kitas formas. Tačiau kaip jiems tai pavyko? Lemiamu privalumu tapo Homo sapiens sugebėjimas kurti geresnę kultūrą. Inovatyvius instrumentus, medžioklės įrankius, drabužius ir pan. Tą paskatino įvairių genų mutacijos, įskaitant minėtąjį kalbos geną. Beje, mutacijų analizė gali netgi įrodyti, jog mūsų protėviai bent retkarčiais kryžminosi su neandertaliečiais. Pavyzdžiui, protinius sugebėjimus lemiančio mikrocefalino geno analizė leidžia manyti, kad žmonės galėjo prieš 40,000 metų šio geno naują formą gauti iš neandertaliečių. Tuo metu šios dvi rūšys gyveno Eurazijoje.

Tokių įdomių atradimų yra ir daugiau. Esminis klausimas – ar lengva atlikti genetinę analizę arba rekonstruoti senovinę DNR, kuriai kartais būna keliolika, o neretai – ir keliasdešimt tūkstančių metų? Pasirodo, kad įmanoma.

Iš pradžių mokslininkai iššifravo neandertaliečio mitochondrinę DNR. Tyrėjai iš Makso Planko Evoliucinės antropologijos instituto Leipcige tyrė genetinę medžiagą iš 38,000 metų amžiaus kojos kaulo, rasto Kroatijoje. Mitochondrinės DNR analizė parodė, kada gyveno visų neandertaliečių pramotė. Ištyrus trylika genų, buvo nustatyta, kad mitochondrinė neandertaliečių Ieva gyveno prieš 660,000 metų. Būtent tuomet Homo sapiens ir neandertaliečių keliai išsiskyrė. Primename, kad skaičiuojant pagal tą pačią formulę, žmonės ir šimpanzės pasuko skirtingais evoliuciniais keliais ne mažiau kaip prieš šešis milijonus metų.

Antrasis genomo šifravimo etapas kur kas sudėtingesnis. Ląstelių jėgainėse – mitochondrijose esanti DNR grandinė labai nedidelė – joje tik 16,500 nukleotidų. Branduolio DNR sudaro daugiau kaip trys milijardai nukleotidų. Tačiau grupės vadovas Ričardas Grynas tikisi šiais metais baigti šifruoti visą genomą. Laukiame naujų sensacijų.

Fantastika ir negailestinga tikrovė

Neandertaliečiai pastaruoju metu populiarūs ne tik mokslo, bet ir mokslinės fantastikos pasaulyje. Rašytojas Robertas J. Sojeris (Sawyer) sukūrė prestižinėmis premijomis įvertintą trilogiją „Neandertaliečių paralaksas”. Pirmoji, 2002 metais išleista knyga pavadinta „Hominidai”. Kitos dvi vadinasi „Žmonės” ir „Hibridai”. Tai alternatyvi istorija, kurioje rašytojas siūlo įsivaizduoti, kad kitoje, paralelinėje visatoje neandertaliečiai neišnyko ir sukūrė savo civilizaciją. Rašydamas jis konsultavosi su geriausiais pasaulio antropologais bei paleontologais. Kuo pasižymėtų tokia visuomenė ir ar ji labai skirtųsi nuo mūsiškės? Šis kūrinys – antropologinė fantastika. Ne tik fikcija ar pramoga, bet ir proga susimąstyti apie mūsų civilizacijos alternatyvas. Ir būdas geriau pažinti save.

Gamtos ir istorijos atsitiktinumai lemia mūsų istoriją. Viena ar kelios mutacijos, arba pačių žmonių sprendimas gali pakeisti visuomenės vystymosi eigą. Kai kuriais atvejais aukščiau bambos neiššoksi, nes to neleidžia evoliucija. Ši tiesa galiojo ir neandertaliečiams. Apskaičiuota, kad neandertaliečiai, kurie buvo stambesni už Homo sapiens ir turėjo didesnes smegenis, per dieną turėdavo gauti 5000 kalorijų. Tiek kalorijų per dieną sudegina dviratininkas, dalyvaujantis Tour de France lenktynėse. Tačiau jų medžioklės instrumentai buvo labai primityvūs. Socialinė struktūra – taip pat, kadangi neandertaliečių vaikai subręsdavo anksčiau, negu Homo sapiens. Jie labiau priklausė nuo gamtos malonės. Nenuostabu, kad neandertaliečiai neatsilaikė prieš moderniuosius žmones.

Lemtingas lūžis įvyko Europoje prieš 30,000 metų, kai klimato pokyčiai tapo itin ekstremalūs. Nei protiniai sugebėjimai, nei anatomija nesuteikė neandertaliečiams jokių vilčių. Gamta tarė savo žodį, atvėrusi vartus Homo sapiens.

Homo sapiens ir Lietuva

Šiuolaikiniai, modernūs žmonės Europoje pirmą kartą pasirodė prieš maždaug 45,000 metų. Tuo metu čia dar gyveno ir neandertaliečiai. Galima manyti, kad medžiotojų gentys, sekdamos elnių bandas, palengva ėmė artėti ir prie šiuolaikinės Lietuvos teritorijos. Nesvetingos žmonėms teritorijos, kur slūgsojo didžiulis ledynas, užklojęs šias teritorijas prie Baltijos jūros tūkstančiams metų. Ar taip iš tiesų buvo? Kas mūsų tikrieji protėviai? Iš kur jie atkeliavo ir kokiomis savybėmis pasižymėjo? Siekdami tą kuo tiksliau sužinoti, Lietuvos mokslininkai irgi ieško archaiškos DNR. Mūsų šalies teritorijoje pavyko rasti kelias tūkstančių metų senumo kapavietes. Tiriant jų genetinę medžiagą, pavyko išsiaiškinti, kada šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje pradėjo gyventi pirmieji žmonės, pasitraukus ledynams, ir iš kur jie atkeliavo.

Manoma, kad Lietuvos teritorijoje pirmieji žmonės pradėjo gyventi prieš maždaug 25000 metų. Tai buvo įmanoma tik pačioje pietinėje dalyje, nes didesnę dalį Lietuvos dengė ledynas. Tiesa, įrodymų nėra, nes ledynai viską sunaikino. Kai ledynai prieš maždaug trylika tūkstančių metų pagaliau visiškai pasitraukė, būsimoje Lietuvos teritorijoje nuolatinai apsigyveno žmonės. Iš pietinės Europos teritorijų, kur paskutiniojo maksimalaus apledėjimo laikotarpiu augo miškai ir buvo palankios sąlygos gyventi, viena medžiotojų populiacija pasiekė Šiaurės Europą. Apie juos archeologai jau turi duomenų. Be abejo, šią informaciją suteikė rastos kapavietės.Tokių palaidojimų rasta Žemaitijoje, kitose vietose.

Archeologija ir genetika

Apie tautų kilmę anksčiau neretai buvo sprendžiama tik pagal tą, ką pavykdavo rasti žemėje. Todėl ir žymi lietuvių kilmės archeologė Marija Gimbutienė, remdamasi tokiais radiniais tvirtino, kad Lietuvių tautos pagrindą sudaro virvelinės keramikos kultūros žmonės, palyginti neseniai, prieš kelis tūkstančius metų išstūmę arba asimiliavę senuosius gyventojus.

Pagal tai išskiriamos trys žemyno kolonizavimo bangos. Įsiveržus į taikią Europą, ateiviai susidūrė su Europos gyventojais. Juos nugalėjusi, indoeuropiečių šaka nesustabdoma slinko per dabartinės Rusijos teritoriją į pietų Europą. Štai kodėl Centrinėje Europoje baltų protėviai susiformavo virvelinės keramikos, rutulinių amforų kultūros pagrindu. Tą leido teigti surasti virvelinės keramikos dirbiniai.

Tačiau vėliau situacija komplikavosi. Daug abejonių kėlė tai, kad visoje Rytų Pabaltijo teritorijoje virvelinės keramikos kultūros paminklų yra nedaug. Dominuoja vietinių neolitinių Narvos ir Nemuno kultūrų gyventojų palikta medžiaga. Gali būti, kad prieš atsikraustant indoeuropiečiams (virvelinės kultūros atstovams), čia gyveno Narvos – Nemuno kultūros žmonės. Jų įtaka ir tapo materialinės bei dvasinės Baltų kultūros pagrindu. Tačiau šios teorijos kol kas nepatvirtina genetiniai senųjų Lietuvos gyventojų palaikų tyrimai, kuriuos prof. Rimantas Jankauskas atliko kartu su Vokietijos Mainzo universiteto antropologais.

Iš kur atėjo mūsų protėviai, padeda atsakyti genetinė medžiaga. Išskyrus ir ištyrus mitochondrinę DNR paaiškėjo, kad senovės gyventojų DNR dominuoja U haplogrupė. Ši U haplogrupė labai sena, atsiradusi prieš 50,000 metų. Ją turinčius žmones galima sieti su Svidrų kultūra. Dabar tokių genų lietuvių genome beveik nerandama. Giminingiausi U haplogrupei iš dabar gyvenančių Europoje yra samiai. Tačiau neverta skubėti su išvadomis, nes trūksta genetinės medžiagos arba lėšų ją atlikti.

Iš akmens ir bronzos amžių Lietuvoje rasti tik 26 asmenų palaikai. Užtat viename Latvijos kapinyne tokių palaikų – net trys šimtai.

Gyvybės barkodas

Kas toliau? Galima sakyti, jog dabar pasaulio mokslininkai kuria žemės gyvūnijos ir augmenijos genų banką. Šifruojami įvairūs egzistuojančių ir išnykusių rūšių genomai. Jie lyginami. Šioje srityje lengva tapti atradėju, nes pasaulyje labai daug neidentifikuotų vabzdžių, augalų rūšių. Kad būtų lengviau identifikuoti žinomą rūšį arba nustatyti naują, mokslininkai ruošiasi sukurti genetinį brūkšninį kodą.

Artėja metas, kai sukaupsime milžiniškas genetinės informacijos duomenų bazes ne tik apie mus ir mūsų protėvius, bet ir apie daugybę svarbiausių augalų bei gyvūnų rūšių. Lyginamoji genomų analizė suteiks evoliucijos mokslui dar daugiau instrumentų bei argumentų. Č. Darvinas būtų apstulbintas.

Rolandas Maskoliūnas