Vizijos

Dabar pasaulyje itin daug investuojama į nanotechologijas, telekomunikacijų plėtrą. Matant vystymosi tendencijas, tai atrodo logiška ir nesunkiai prognozuojama. Tačiau bet kada gali atsirasti kokia nors nauja technologija, pakeisianti jėgų išsidėstymą. Tokios ardančios nusistovėjusią tvarką technologijos angliškai vadinamos „disruptive“. Klasikiniai pavyzdžiai: garo ir vidaus degimo variklių sukūrimas, puslaidininkiai arba skaitmeniniai fotoaparatai. XXI amžiuje tokiomis ardančiomis technologijomis gali tapti e. knygos ir balsu valdomi kompiuteriai, nanoelektronika. Beje, ir gamtoje būta tokių didesnių ar mažesnių revoliucijų. Pavyzdžiui, vadinamasis Kambro sprogimas, kai prieš maždaug pusę milijardo metų Žemėje labai sparčiai susiformavo didžiulė gyvūnijos įvairovė.

Naujos technologijos šiais laikais iš tiesų diegiamos greičiau, bet pokyčiai, ypač žmogaus sąmonėje, vyksta gan lėtai. Daugybė fantastų, futurologų rašo apie superžmones, dirbtinį intelektą, kolonijas Marse ir kitus stebuklus, o režisieriai visa tai perkelia į ekraną. Tai puikiai atrodo ir intriguoja, gal net įkvepia mūsų vaizduotę, bet kiek tame tiesos? Juk pasaulio istorijoje kur kas daugiau yra nepasiteisinusių prognozių. Tad kaip tapti įžvalgiu ateities spėjiku, o ne aferistu? Remtis ekspertais ar minia? Kai kurie sumanūs eksperimentai patvirtina, jog žmonės yra tarsi užprogramuoti numatyti ateitį, priimti geriausią sprendimą. Jameso Surowieckio knygoje „Minios išmintis“ (Wisdom of Crowds) rašoma, jog kartais grupė žmonių, besilaikančių kelių paprastų taisyklių, gali labai tiksliai, beveik fenomenaliai numatyti ateitį. Tačiau jie turi spręsti tą patį uždavinį savarankiškai, ir tik vėliau jų nuomonės susumuojamos. Skamba neįtikėtinai, bet laidoje „Kas laimės milijoną“ studijoje sėdinti minia pateikia net 91% teisingų atsakymų, o ekspertai, kuriems skambina žaidėjas – tik 65%. Ši taisyklė galioja ir ieškant paskendusio laivo, ir prognozuojant akcijų pokyčius arba futbolo varžybų rezultatą.

Pasaulio istoriją galima vadinti ir prognozavimo arba ateities numatymų istorija. Leonardas da Vinčis sugebėjo užbėgti įvykiams už akių keliais šimtais metų, sukūręs plasnuoklius – lėktuvų prototipus ir net malūnsparnį. Politikos futuristas Karlas Marksas prognozavo alternatyvą kapitalizmui. Johnas von Neumannas savo sukurta žaidimų teorija siūlė pasinaudoti JAV prezidentui šaltojo karo metais ir tai vos nesibaigė trečiuoju pasauliniu karu. Britų rašytojas Herbertas Džordžas Velsas taikliai samprotavo apie meilės, vyrų ir moterų santykių evoliuciją. Šiais laikais visuomenės elgesio ir technologijų prognozavimo centrus turi ir „Nokia“ korporacija, ir nykštukinė valstybė Lichtenšteinas.

Dabar didžiausią nerimą kelia tinklinės visuomenės formavimasis virtualioje erdvėje ir internete. Be abejo, tai skatina įvairias apklausas ir prognozes. Viena vertus, jos padeda verslininkams, politikams suprasti visuomenės poreikius. Deja, tikrovė iš dalies patvirtina niūrias rašytojo Aldous Huxley‘aus prognozes apie mus stebintį Didįjį brolį, visuotinį žmonių sekimą ir saugumo tarnybų kaupiamus mūsų asmeninių duomenų archyvus. Kai kurie mokslininkai mano, kad yra dar vienas neigiamas tinklo efektas. Kai žmogus su pasauliu bendrauja per kompiuterį, jo emocionalumas gęsta. Atsiranda karta be jausmų. Tad tokios prognozės – tarsi įspėjimas, raginimas visapusiškai įvertinti procesus.

Prognozuoti ilgalaikį technologijų poveikį visuomenei turbūt niekada nebus įmanoma. Technologijos vystosi ne vakuume, o visuomenėje. Visuomenės gyvenimą lemia aplinka ir susiklosčiusios moralės vertybės, religija. Kaip žmonių protai priims naują išradimą ir kaip jį pritaikys, jeigu išvis pritaikys, visiškai neaišku. Kas galėjo numatyti, kad Vakarų Europa sugebės pralenkti Islamo civilizaciją ir Kiniją, kurios ankstyvaisiais viduramžiais buvo genialių išradimų ir technologijų gimimo vieta? Tačiau vakarų visuomenėje įvyko kelios dvasinės revoliucijos: pradėta į pasaulį žvelgti racionaliai, XII amžiuje kilo teisės revoliucija, vystėsi demokratija ir savivalda. Tai ir pagimdė modernųjį mokslą bei pakeitė visuomenę. Taigi, reikia analizuoti ne tik naujų technologijų (tokių, kaip klonavimas, pasaulinis tinklas) atsiradimo ir plėtros potencialą, bet ir visuomenės reakciją, jos brandą. Žmonės, jų protai sukuria naujas technologijas, tačiau tie patys protai kartu su emocijomis turi sugebėti tai priimti ir pritaikyti. Todėl vienas žymiausių futurologų, Peteris Druckeris vadina save socialiniu ekologu. Jis prognozuoja, siekdamas pagerinti visuomenės funkcionavimą. Net legendinis britų politikas Vinstonas Čerčilis gyrė P. Druckerį teigdamas: „Jam galima atleisti beveik viską, kadangi jo idėjos ir įžvalgos sugeba sužadinti teisingas mintis kitų žmonių protuose“. Jis pirmasis prabilo apie kompanijų decentralizaciją ir paslaugų pirkimą iš išorės (outsourcing). Taip pat ir apie bręstančią žinių visuomenę. Jis rašė apie ekonomiką, kur bus gaminamos ir parduodamos idėjos bei informacija, o ne materialinės gėrybės. Taigi, jis mėgino pagerinti verslą ir kartu visuomenės funkcionavimą, siūlydamas efektyvesnius vadybos, gamybos receptus, o tai reiškia – šviesesnės ateities viziją.

XX a. pradžioje rusas Nikolajus Kondratjevas pastebėjo, kad pasaulyje ekonomika vystosi cikliškai. Maždaug 40 – 60 metų trunkantį ekonomikos augimą keičia krizės arba nuosmukiai. I-oji banga, inicijuota garo variklio ir besivystančios medvilnės pramonės, prasidėjo XVIII a. pabaigoje. XIX a. viduryje naują bangą įsiūbavo geležinkeliai ir plieno pramonė. XX a. pradžioje – elektros taikymas ir chemijos pramonės atsiradimas. Po Didžiosios depresijos trečiajame dešimtmetyje pasaulio ekonomiką iš sąstingio išjudino automobilių ir naftos pramonė. Futurologai teigia, kad šiuolaikinę kompiuteriais, telekomunikacijomis ir informacinėmis technologijomis pagrįstą industriją neišvengiamai pakeis biotechnologijos bei genų inžinerijos laimėjimai, savo piką pasieksiantys 2030 metais. Kitas, jau nanoinžinerijos pikas laukiamas 2090 metais. Tai reiškia, jog būtina atidžiai stebėti naujienas, analizuoti ir pritaikyti geriausius sprendimus. Antraip nutiks kaip arabams viduramžiais. Kai kurie mokslininkai teigia, kad arabai atsiliko, nes nepasinaudojo stiklo atradimu. Be abejo, tai ne vienintelis, bet labai svarbus faktorius.

Štai kodėl tokios svarbios idėjos žmonijos istorijoje. Demokratijos, savivaldos, valdžios pasidalijimo ir kitos. Ypač dabar, kai pasak žymaus sociologo Zygmunto Baumano, kristalinę, stabilią visuomenės struktūrą keičia „liquid modernity“ arba nepastovus modernumas. Kietą, tvarkingą modernumo fazę pakeitė taki. Tokioje aplinkoje viskas be paliovos kinta. Taip pat ir socialinės struktūros. Kinta ir buvimo žmogumi patirtis. Tas mūsų laikų nepastovumas – tai intelektualinio visuomenės išsekimo pasekmė, teigia Zygmuntas Baumanas. Kitaip sakant, XX amžiaus didžiosios arba globalios ideologijos (komunizmas ar socializmas) žlugo. Jų sėkmė iš tiesų būtų pakeitusi žmogaus esmę. Tačiau matyt, šios idėjos dar buvo per ankstyvos, nes žmogaus prigimtis tam nesubrendusi. Tačiau žvalgytis atgal nėra prasmės – vis tiek reikia ieškoti naujų tapatybės formų, naujų socialinių modelių. Sprendimai slypi ateityje.

Vokiečių filosofas, rašytojas Karlas Marksas buvo visiškai nepraktiškas žmogus. Dar daugiau – jis ne tik nuolat gyveno, išlaikomas savo turtingo bičiulio Frydricho Engelso, bet netgi suviliojo namuose gyvenusią tarnaitę. Engelsas ir šiuo atveju išgelbėjo draugą, pasakęs Karlo žmonai, kad vaiko autorius yra jis. Nepaisant visų šių tragikomiškų istorijų, Karlas Marksas įėjo į pasaulio istoriją kaip fundamentalaus veikalo „Kapitalas“ autorius ir socializmo bei komunizmo ideologijos kūrėjas. Galų gale paaiškėjo, kad jis nesugebėjo atspėti pasaulio ateities – komunizmas mirę įsčiose, kaip ir luošas socializmas, tačiau specialistai ir dabar vertina Marksą. Įdomu, kodėl?

Prof. Alvydas Jokūbaitis viename straipsnyje teigia štai ką: „K. Marksas neabejotinai klydo tikėdamas, kad jo komunistinės visuomenės vizija gali išsipildyti. Tačiau vien pats šios vizijos pasirodymas stipriai pakeitė pasaulį. Niekas negali pasakyti, kas bus po trejų, penkerių ar dešimties metų. Pirmiausia todėl, kad niekas negali išrasti tų dalykų, kurie bus išrasti po trejų, penkerių ar dešimties metų, ir negali pasakyti, kaip jie pakeis visuomenės gyvenimą. Karlas Raimundas Popperis šiuo požiūriu teisus. Tačiau K. Marksas labiausiai privertė kapitalizmą keistis. Realus socializmas buvo tragiškai nevykusi kapitalizmo alternatyva. Tačiau tai buvo alternatyva. Šiandien jau net socialistai įrodinėja, kad kapitalizmui nėra alternatyvos. Tai bauginantys ir neraminantys teiginiai. Nelaikau savęs marksistu, tačiau manau, kad kapitalizmas be alternatyvos yra pavojingas dalykas“.

Kodėl reikia nuolat ieškoti alternatyvų arba kurti geresnius ateities visuomenės modelius? Juk ateitis ateis ir be mūsų. Matyt, todėl, kad žmonės nori tobulinti ir save, ir visuomenės funkcionavimo tvarką. Šiuolaikinis kapitalizmas pasižymi dideliu nužmoginimo efektu. Tai yra, vaizdingai sakant, žiurkių lenktynės, nuolatinė kova dėl pinigų ir valdžios. Kokia daugelio iš mūsų gyvenimo prasmė? Vienas humoristas taikliai pastebėjo: dirbame tam, kad nusipirktume prabangių daiktų, kuriuos demonstruojame žmonėms, kurių nemėgstame. Todėl svarbu yra ne pats socializmas, bet alternatyvos kapitalizmui būtinumas. Marksas visgi buvo teisus teigdamas, jog ši santvarka yra pavojinga. Tą patvirtina ir šiuolaikinė pasaulio būsena. Laimė, pasaulis įsitikina, kad technologijos be filosofinės minties veda visuomenę į susiskaidymą.

„Piliečiai trokšta ne tik statistinių duomenų, bet naujo požiūrio į save ir kitus. K. Marksas į mūsų mąstymą yra įsiskverbęs giliau, negu mums patiems dažnai atrodo“, teigia prof. Jokūbaitis. – „Net patys to nesuvokdami, dažnai judame jo nurodyta kryptimi. Ypač suprantę, jog kapitalistinis pelno, gerovės ir malonumų siekimas griauna tai, ką padorūs žmonės yra įpratę vadinti šventais dalykais. Marksas daug kur klydo, tačiau didžiausia klaida būtų jo socialinę teoriją suvokti kaip vieną didelę klaidą“. Idėjų reikia visiems. Ne tik partijoms per rinkimus. Europai svarbu suprasti, ar krikščionybė gali būti žemyną vienijančia jėga šiais globalizmo ir tautų bei religijų maišymosi laikais, ar reikia kito dvasinio pagrindo. Kokia ideologija suvienytų skirtingas tautas? Mokslas? Etika? Menas? Todėl dvasios chaoso laikais plinta įvairūs pseudoreliginiai judėjimai, kaip scientologija. Populiari mistika, žiniuonių prognozės, kuriomis naudojasi ir prezidentai, ir verslininkai. Atrodo, jog be dvasinio strypo (stuburo), be futurologijos toli nenukeliausime, ir vien technologijos čia nepadės.

Rolandas Maskoliūnas