Žemė – kalbų planeta

Dr. Audrius Valotka

Žmogus yra gamtos dalis, o kalba – vienas svarbiausių skiriamųjų žmogaus bruožų. Paralelės tarp natūralių kalbų ir gyvosios gamtos jau seniai domina mokslininkus, o evoliucinės biologijos metodai taikomi žmogaus elgsenai ir kultūros raidai suvokti. Panašumų tarp kalbų ir gamtos reiškinių aptinkama ir tiriama gausybė: kalbų būklė pasirinktuose regionuose gretinama su paukščių rūšių ir jų giesmių įvairove, žinduolių rūšių gausumu, upių tinklo tankumu, reljefo ypatumais, augmenijos pobūdžiu, kritulių kiekiu, miškingumu, aukščiu virš jūros lygio, atstumu nuo Afrikos, žmogaus DNR ir t. t.

Šios srities literatūroje nuolatos susiduriame su įvairovės mažėjimo tema: ir kalbų, ir biologinių rūšių Žemėje lieka vis mažiau. Jeigu apie biologinę įvairovę girdime prieštaringų nuomonių, esą, naujų rūšių kūrimasis neatsiliekąs nuo senųjų nykimo, tai dėl kalbų nykimo, kalbų mirties jokių abejonių nėra. Tai atspindi ir publikacijų pavadinimuose – „Kalbos mirtis”, „Pasaulio kalbų krizė”, UNESCO „Nykstančių kalbų raudonoji knyga”, „Nykstančių kalbų atlasas”, ir statistikoje. Pavyzdžiui, www.ethnologue.com tinklalapyje. Todėl kalbų įvairovė suvokiama panašiai kaip ir rūšių įvairovė: tai turtas, kuriuo reikia rūpintis.

Pasirinktos populiacijos kalbų įvairovė suvokiama taip: tai tikimybė, kad du atsitiktinai pasirinkti nariai kalba ta pačia kalba. Jeigu, tarkime, visi valstybės gyventojai kalba ta pačia kalba, ši tikimybė bus lygi vienetui. T. y., su bet kuriuo susitiktu žmogumi susikalbėsime gimtąja kalba. Jeigu kiekvienas valstybės gyventojas kalba skirtinga kalba (nors tokia situacija sunkiai įsivaizduojama), ši tikimybė lygi nuliui.

Sąrašas valstybių, kuriose kalbų įvairovė didžiausia, prasideda Papua – Naująja Gvinėja, po jos – Vanuatu, Kamerūnas, Saliamono salos, Centrinė Afrikos Respublika, Kongo Demokratinė Respublika, Čadas, Mozambikas, Beninas, Kenija, Pietų Sudanas, Dramblio Kaulo Krantas… Pažymėję šias valstybes atlase, pamatysime, kad jos visos driekiasi netoli pusiaujo. Susidaro įspūdis, kad kalbos, kaip ir gyvosios gamtos objektai, gerai jaučiasi ten, kur šilta. Ir iš tiesų: vidutinis valstybės centro atstumas iki pusiaujo šiuo metu yra 2780 km (Lietuvos 6216 km), o 10 % valstybių, kuriose kalbų įvairovė didžiausia, centrai nuo pusiaujo nutolę vidutiniškai 1114 km. Tiesa, esama išimčių, kai šiltose šalyse kalbų įvairovė labai maža – tai Kuba (kalbų įvairovė 0,001 prieš 2364 km nuo pusiaujo), Ruanda (0,004 prieš 222 km), Burundis (0,002 prieš 366 km), Kolumbija (0,021 prieš 444 km), bet tai nekeičia bendro vaizdo. Tendencija akivaizdi.

Iki šiol nėra bendro sutarimo, kodėl atstumas nuo ekvatoriaus koreliuoja su kalbų įvairove, bet prielaidų išsakoma įvairių. Pavyzdžiui, tropinio klimato šalyse dominuoja natūrinis ūkis, nes žmonės sėkmingai prasimaitina gyvendami nedidelėmis grupėmis. Kai didumą ūkinių poreikių galima patenkinti nedidelėje bendruomenėje, prekyba dideliais atstumais nėra būtina (nebent tik metalais, druska ir dar keliais strateginiais gaminiais). Todėl šiose šalyse menkai išvystyta infrastruktūra, prasti keliai. Be to, nėra galimybių didelį maisto kiekį išsaugoti ilgą laiką. Todėl žmonės nuolatos užsiėmę žemės ūkio darbais ir net norėdami neturi galimybės toli keliauti. Tokiu būdu nuolatinė izoliacija, ribotas bendravimas su kitomis tautomis neskatina kalbų maišymosi. Kalbų įvairovę didina ar mažina ir žemdirbystės pobūdis: rajonuose, kuriuose išvystyta intensyvi gyvulininkystė ir didesnio masto augalininkystė, kalbų įvairovė mažesnė, lyginant su rinkėjų-medžiotojų regionais, nes pastarieji dažniausiai gyvena nedidelėmis grupėmis. Tai puikiai matyti, lyginant Afrikos ir Australijos tautų statistiką. Čia rinkėjų-medžiotojų gentys paprastai neviršija 500-1000 asmenų. Priežastis – nevienodas teritorijos vieneto produktyvumas: intensyvi žemdirbystė tame pačiame plote išmaitina daugiau žmonių, todėl populiacijų kiekis didesnis, o kalbų įvairovė atitinkamai mažesnė.

Reikia pripažinti, kad šis faktorius vis tiek nepaaiškina kalbų įvairovės, todėl mokslininkai ieško atsakymų kitur. Pavyzdžiui, įvertina reljefo ypatumus. Štai Papua Naujojoje Gvinėjoje nedidelės gentys gyvena slėniuose, atskirtos sunkiai praeinamų kalnų. Saliamono salose žmones izoliuoja vandenynas (apie 1000 salų, 71 kalba). Tokia izoliacija riboja žmonių ir kalbų maišymąsi. Vadinasi, kiekviena kalba vystosi savo linkme, vis labiau toldama nuo kaimynių.

Kalbų įvairovė siejama ir su kitais geografiniais faktoriais. Pavyzdžiui, upių tankumu atitinkamoje teritorijoje. Afrikoje, Azijoje tai pozityvi koreliacija, nes upės visada buvo populiarūs prekybos keliai, upių santakose keliaudami susidurdavo įvairių tautų, taigi ir kalbų, atstovai. Kur daug upių – daug žmonių, daug tautų. Išskirtinė kalbų įvairovė pastebima išilgai Nigerio ir Gangos, Raudonosios upės deltoje Vietname, Sepiko upės Papua Naujojoje Gvinėjoje. Bet Šiaurės Amerikoje ši koreliacija yra neigiama, nes ateiviai iš Europos išstūmė vietinius gyventojus į nederlingas, vandens stokojančias vietoves, todėl prie upių kalbų įvairovė tapo mažesnė, o sausringose vietovėse – didesnė.

 

Kalbų ir žmogaus DNR įvairovė

Mėginimai išmatuoti kalbų įvairovę valstybėse ir sieti ją su įvairiais faktoriais yra įdomūs, tačiau valstybės yra vėlyvas darinys, lyginant su žmonijos ir kalbos egzistavimu. Todėl mokslininkai ieško statistinių sąsajų su stabilesniais faktoriais, pavyzdžiui, su žmogaus DNR. Vienas iš tokių įdomesnių tyrimų – Quentin’o Atkinson‘o studija, siejanti fonemų gausumą 504-ose pasirinktose kalbose su atstumu nuo Afrikos – žmonių protėvynės. Fonemomis susidomėta dėl to, kad fonetika yra stabiliausia kalbos dalis, skirtingai nuo greitai kintančios leksikos ar šiek tiek stabilesnės morfologijos bei sintaksės. Todėl šios srities tyrimuose remiamasi prielaida, kad fonemų inventoriaus kitimo greitis yra palyginamas su DNR pokyčių greičiu.

Fonemų kiekis pasaulio kalbose labai įvairuoja. Mažiausiai – 11 fonemų – turi rotokas kalba Bugenvilio saloje greta Papua Naujosios Gvinėjos ir pirahã kalba Amazonijoje. Daugiausiai fonemų aptinkama žu kalboje Botsvanoje, Namibijoje ir Angoloje – 141 fonema. Yra kalbų, besitenkinančių dviem balsėmis (prieš 20 metų išnykusi ubichų kalba Abchazijoje, erende Šiaurės Australijoje), o kitose – 38 balsės ngve kalboje Kamerūne, 31 balsė kcho kalboje Botsvanoje. Priebalsių gausumo rekordininkai buvo jau minėtieji ubichai (81) ir kcho (77), o mažiausiai – 6 priebalses – turi irgi jau minėtoji rotokas kalba.

Fonemų kiekio geografiniai duomenys pagrindžia genetikoje žinomą pradininko efektą, kurio esmė tokia: kai nuo pradinės didelės populiacijos atsiskiria nedidelė grupė, jos genetinė įvairovė yra mažesnė, todėl naujoji populiacija gali iš esmės skirtis nuo ankstesnės. Šiuo efektu, be viso kito, remiasi žmonijos migracijos iš Afrikos į kitus žemynus teorija, nes didžiausia žmonių DNR įvairovė yra Afrikoje, o mažiausia – labiausiai nuo senojo kontinento nutolusiose teritorijose. Fonemų kiekio ir jų ryšio su geografine padėtimi tyrimuose pradininko efekto prielaida atrodo taip: žmonių populiacija sukuria savo kalbą, kuri pasižymi tam tikra fonemų įvairove. Kai šios grupės dalis – paprastai jaunoji karta – migruoja į kitą teritoriją, ji „išsineša” dalį kalbos, nes visa kalbos apimtimi disponuoja tik pasiliekančioji žmonių grupė (lingvistiniai tyrimai rodo, kad kuo didesnė kalbinė populiacija, tuo didesnis fonemų bagažas). Taigi, kuo toliau nuo istorinės tėvynės, tuo mažesnė fonemų įvairovė. Jeigu žmonijos migracija vyko iš Afrikos į kitas teritorijas, fonemų įvairovė turėtų koreliuoti su genetiniais duomenimis. Tai ir parodo Q.Atkinson’o tyrimas, apėmęs 504 kalbų, priklausančių 50 kalbų šeimų, duomenis:

Į dr. Audriaus Valotkos paskaitą „Žemė – kalbų planeta“ Mokslo festivalyje pakviesime rugsėjo 18 d. 11 val. Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro A103.3 konferencijų II salėje (Saulėtekio al. 5, Vilnius).